Kibiras iki kraštų. Rudi, blizgantys, susipynę į vieną masę. Vieną vakarą, iš vienos lysvės. Rankos šlapios nuo gleivių — bet kas čia tokio, juk tik sliužai. Nuėjo plauti salotas vakarienei. Tomis pačiomis rankomis.
Šitaip elgiasi dauguma sodininkų. Renka sliužus be pirštinių, valo gleives nuo daržovių pirštais, o paskui ruošia maistą net nepagalvoję apie tai, kas liko ant odos.
Gleivėse — ne tik šlykštynė
Sliužų gleivės nėra paprastas skystis. Jose gali būti parazitų lervų, bakterijų ir patogenų, kurie žmogaus organizmui kelia realią grėsmę.
„Didžiausia rizika — ne pats sliužas, o tai, ką jis neša ant savęs ir savyje,” — paaiškino infektologė Inga.
Sliužai šliaužia per puvėsius, komposto krūvas, gyvūnų išmatas. Jų kūnas — lyg kempinė, kuri surenka viską, kas pasitaiko kelyje. Gleivės palieka nematomas žymes ant salotų lapų, braškių, agurkų — ant visko, kas auga arti žemės.
Parazitai, kurie keliauja per moliuskus
Pavojingiausias — žiurkių plaučių kirminas Angiostrongylus cantonensis, galintis sukelti eozinofilinį meningitą — smegenų dangalų uždegimą. Simptomai — stiprus galvos skausmas, sprando sustingimas, pykinimas, karščiavimas. Ši liga dažnesnė šilto klimato regionuose, bet atskiri atvejai fiksuojami ir Europoje, o klimatui šiltėjant — rizika auga.
Kitas parazitas — kepenų siurbikė Fasciola hepatica. Ji naudoja moliuskus kaip tarpinius šeimininkus. Užsikrėtimas pažeidžia kepenis ir tulžies takus, o simptomai gali trukti mėnesius, kol pradeda ryškėti — pilvo skausmai, nuovargis, virškinimo sutrikimai.
„Žmonės galvoja — na, Lietuva, čia ne tropikai,” — ramiai pasakė Inga. — „Bet higienos taisyklės galioja visur. Ir parazitai nežiūri žemėlapio.”
Užsikrėsti galima per neplautas daržoves, per rankas po tiesioginio kontakto, per vandenį iš nefiltruotų šaltinių. Net per smulkų įdrėskimą, jei ant odos lieka gleivių.
Kodėl vandeniu nusiplauti salotą nepakanka
Daugelis salotas tiesiog pamerka vandenyje ir mano — švaru. Bet parazitų lervos gali laikytis ant lapo paviršiaus net po mirkimo. Paprastas vanduo jų nenuplauna — lervos prilimpa prie audinio ir nepaleidžia.
Efektyvesnis būdas — plauti silpnu acto tirpalu: viena dalis acto, trys dalys vandens. Mirkyti penkias minutes. Po to — nuskalauti švariu tekančiu vandeniu. Jei įmanoma — nulupti išorinį sluoksnį arba pašalinti apatines, prie žemės augusias šakas. O dar geriau — termiškai apdoroti, nes aukšta temperatūra sunaikina daugumą patogenų.
Braškėms, kurios nebus karštinomos, acto tirpalas — vienintelė reali apsauga. Ir tai — ne paranoja, o elementari higiena.
Keturi veiksmai, kurie apsaugo
Po kontakto su sliužais ar jų gleivėmis — ketvirčio minutės procedūra, kuri gali apsaugoti nuo rimtų problemų.
Pirma — plauti rankas muilu ne trumpiau nei dvidešimt sekundžių. Tarpupirščiai, panagės, riešai — viskas. Antra — papildomai dezinfekuoti alkoholiniu tirpalu. Trečia — paviršius, kuriuos lietė tos pačios rankos, nuvalyti dezinfekuojančia priemone. Ketvirta — darže visada mūvėti pirštines. Ne „kai prisimenu”, o visada.
„Pirštinės darže — kaip saugos diržas automobilyje,” — pridūrė Inga. — „Niekas nenori, kol nereikia. O kai prireikia — jau per vėlu.”
Tas kibiras sliužų iš nuotraukos — gali atrodyti kaip pergalė prieš kenkėjus. Bet jei jis surinktas plikomis rankomis, o paskui tos rankos ruošė vakarienę — pergalė atitenka ne sodininkui.
