Penkiolika metų kovojau su sraigėmis visais įmanomais būdais. Druska, alaus spąstai, kiaušinių lukštai – niekas neveikė ilgiau nei porą dienų. Kol kaimynas pamatė mano sugraužtas salotas ir palingavo galvą: „Palauk, parodysiu vieną dalyką.”
Jis išėjo ir grįžo su buteliu kefyro. Pagalvojau – juokauja. Bet jo veidas buvo visiškai rimtas.
„Šį vakarą nutepk porą rąstų ir padėk tarp lysvių,” – pasakė jis. – „Rytoj pats pamatysi.”
Kas nutiko tą naktį
Paėmiau du šiurkščius rąsto gabalus, plonai ištepiau kefyru ir padėjau drėgniausiose sodo vietose prieš pat sutemstant. Nieko daugiau nedariau – tiesiog nuėjau miegoti.
Ryte išėjau į sodą ir sustingau. Šalia rąstų gulėjo sraigės – sustingusios, lyg kas būtų jas apipylęs verdančiu vandeniu. Jų takai staiga nutrūkdavo ties kefyro zona. Kelios kriauklės buvo visiškai tuščios.
Sodas atrodė nenatūraliai tylus. Per vieną naktį nutiko tai, ko nepavyko pasiekti per penkiolika metų.
Kodėl fermentuotas pienas veikia kaip magnetas
Sraigės orientuojasi pagal kvapą – jų čiuoptuvai analizuoja ore ir dirvožemyje esančias molekules. Kefyre fermentacijos metu susidaro lakios riebalų rūgštys, alkoholiai ir aromatiniai junginiai, kurie naktį sukuria stiprų kvapo gradientą.
Sraigė užuodžia šį kvapą iš kelių metrų atstumo ir juda tiesiai į šaltinį. Fermentacija taip pat išskiria laisvų aminorūgščių ir paprastų cukrų – sraigėms tai lyg vakarienės kvapas po ilgos dienos.
Drėgmė, kurią išlaiko kefyras, pratęsia naktinę paiešką. Sraigė neišdžiūsta ir lieka spąstuose iki ryto.
Trys medžiagos, kurios veikia geriausiai
Ne bet koks paviršius tinka kefyro spąstams. Lygus plastikas ar glazūruota keramika nesulaiko tepalo – jis tiesiog nuvarva.
Neapdorota mediena – geriausias pasirinkimas. Sugeria dalį skysčio, išlaiko drėgmę ir kvapą visą naktį.
Akmenys ar plytos – taip pat veikia puikiai. Stabilūs, sunkūs, neapsiverčia nuo vėjo.
Šiurkšti tekstūra – bet koks poringas paviršius, kuris neleis kefyrui nuslysti.
Spąstus dėkite žemai prie žemės – kontaktas su dirvožemiu maksimaliai padidina kvapo sklaidą. Išdėstykite kas pusę metro iki pusantro metro, prie augalų kraštų ir žinomais sraigių takais.
Viena klaida, kuri sumažina efektyvumą perpus
Daugelis palieka tuos pačius spąstus per ilgai. Kefyras per parą pradeda rūgti kitaip – jo kvapas silpnėja arba tampa per aštrus.
Keiskite arba atnaujinkite žalą kas 24 valandas. Po lietaus – iš karto.
Surinkimą atlikite anksti ryte, kol sraigės dar neišsislapstė. Užsimaukite pirštines, surinkite į sandarų indą. Spąstus nuplaukite arba pakeiskite – poringa mediena, kuri persisunkė gleivėmis, jau nebetinka.
Surinktas sraiges galite užšaldyti arba kompostuoti – tik ne išmesti atgal į sodą.
Kada spąstai neveikia
Jei ryte rasite tuščius rąstus – patikrinkite kelis dalykus.
Meškerė per sena? Kefyras turi būti šviežias, ne per rūgštus ir ne atskiestas vandeniu.
Vieta per sausa? Sraigės vengia sausų zonų. Perkelkite spąstus į drėgnesnes, šešėlingas vietas.
Ar sode yra alternatyvaus maisto? Nukritę vaisiai, storas mulčas – visa tai konkuruoja su jūsų spąstais. Pašalinkite, kiek įmanoma.
Sezonas taip pat svarbus. Pavasarį ir rudenį sraigių aktyvumas didžiausias – tada ir spąstų reikia daugiau. Vasarą, kai karšta ir sausa, jos slepiasi giliai žemėje.
Jei namuose yra augintinių
Šunys ir katės gali susidomėti kefyro kvapu. Pakelkite spąstus ant nedidelių pakylų arba uždenkite apsauginiais gaubtais su angomis – sraigės praeis, bet augintiniai neprieis.
Pažymėkite spąstų vietas, kad patys neužmintumėte ryte.
Dabar tai darau kiekvieną pavasarį
Kai kaimynas pamatė mano rezultatus, tik nusišypsojo: „Sakiau, kad veikia.”
Dabar kiekvieną pavasarį, kai tik pastebiu pirmuosius sraigių takus, išsitraukiu kefyrą ir kelis senus rąstus. Viena naktis – ir problema išspręsta. Kartais paprasčiausi sprendimai slypi šaldytuve.
