Prisimenu, kaip vaikystėje močiutė žiūrėdavo pro langą į lietų ir sakydavo: „Jei griaudžia tris dienas iš eilės – ruoškis sraigių karui.” Galvojau – seni prietarai, nieko daugiau. Kaip perkūnija gali būti susijusi su sraigėmis?
Praėjusią vasarą po trijų lietingų dienų išėjau į daržą ir sustingau. Salotos sugraužtos, kopūstai skylėti kaip sūris, braškės apkramtytos. O ant kiekvieno lapo – sraigės. Dešimtys jų, gal šimtai.
Paskambinau mamai iškart.
„Močiutė buvo teisi,” pasakiau sunerimusi. „Ką ji darydavo tokiais atvejais?”
„Tuoj papasakosiu. Užsirašyk – pravers.”
Kodėl sraigės ateina po lietaus
Mama paaiškino tai, ką močiutė žinojo iš patirties.
„Sraigėms reikia drėgmės. Kai sausa – jos slepiasi po žeme, po akmenimis. Kai lietus – išlenda maitintis.”
„Bet kodėl būtent po trijų dienų?”
„Nes tada žemė persisotina drėgme. Visur šlapia, visur saugu judėti. Ir dar – naktys drėgnos, oras vėsus. Idealios sąlygos medžioklei.”
Ji paaiškino, kad sraigės aktyvios naktį. Dienos metu slepiasi, o sutemus – keliauja per visą daržą.
Pirmas ginklas – spąstai iš kefyro
Mama pasakė pirmą receptą.
„Pasiimk seklią lėkštę – galima seną dubenėlį. Įkask į žemę taip, kad kraštai būtų lygiame su paviršiumi. Pripilk kefyro arba alaus.”
„Ir kas nutiks?”
„Fermentacijos kvapas jas traukia. Sraigės atšliaužia, įlipa ir nuskęsta. Rytą surinksi pilną dubenį.”
Ji patarė statyti spąstus vakare, prieš sutemstant. Ir rinktis vietas, kur sraigių daugiausia – palei lysvių kraštus, šešėlyje.
„Močiutė naudodavo naminį alų. Sakė – sraigėms patinka.”
Antras ginklas – sausas mišinys
Kitas receptas buvo sudėtingesnis.
„Sumaišyk lygias dalis: garstyčių miltelių, dolomito miltelių ir vario sulfato. Pabarstyk aplink lysves – ypač ten, kur sraigių takeliai matosi.”
„Kaip tai veikia?”
„Garstyčios erzina jų gleives, dolomitas šiurkštus – nemėgsta per jį šliaužti, varis atbaido cheminiu poveikiu.”
Mama perspėjo – po kiekvieno lietaus reikia kartoti. Vanduo nupjauna mišinį.
Trečias ginklas – fizinė kliūtis
Močiutė dar naudodavo paprastą gudrybę – žvyrą ir pelenus.
„Aplink kiekvieną lysvę supilk žvyro juostą arba pelenų. Sausas, šiurkštus paviršius – sraigės to nekenčia.”
„Kodėl?”
„Jų kūnui reikia drėgmės. Kai šliaužia per sausą žvyrą – džiūsta, silpsta. Dauguma apsisuka ir grįžta.”
Mama patarė derinti visus metodus – spąstus, mišinį ir kliūtis. Vienas metodas veikia, bet kartu – veikia trigubai.
Ką darau dabar
Po to pokalbio pradėjau sistemą. Kai tik prognozė rodo tris lietingas dienas – ruošiuosi iš anksto.
Vakare prieš lietų pastatau kefyro spąstus keliose vietose. Po lietaus – pabarstau sausą mišinį aplink visas lysves. Aplink lysves palaikau žvyro juostas, jas papildau kas porą savaičių.
Per vasarą sraigių problema sumažėjo aštuoniasdešimt procentų. Salotos sveikos, braškės nepaliesti, kopūstai be skylių.
Vyras paklausė: „Kodėl visur tie dubenėliai su kefyru stovi? Ką ten augini?”
„Sraigių spąstai,” atsakiau. „Močiutės receptas iš kaimo.”
Jis palingavo galva ir nusijuokė. Bet kai pamatė švarų derlių rudenį – daugiau klausimų neturėjo. Dabar pats stato tuos dubenėlius.
Močiutė buvo teisi. Liaudies išmintis kartais veikia geriau nei bet kokia chemija iš parduotuvės. Reikia tik kantrybės ir sistemos.
