Tą gegužę stovėjau prie savo gėlyno ir jaučiausi visiškai nusivylusi. Rožės sirgo juodąja dėme jau trečius metus iš eilės, bijūnai vėl nežydėjo, o tulpės seniai buvo nuvytusios ir palikę tuščias vietas. Tada per tvorą pasilenkė kaimynė Janina Petrauskienė su mažu moliu vazonėliu rankose.
„Pabandyk šitą, gal patiks,” – pasakė ji ir ištiesė vazonėlį. „Sinavadas. Mano močiutė augino, ir jos mama prieš tai. Per tuos šimtą metų niekas nesirgo ir nereikalavo nieko ypatingo.”
„Sinavadas?” – pakartojau nežinomą žodį. „Pirmą kartą girdžiu tokį pavadinimą.”
„Dar žmonės vadina močiutės bonkute dėl žiedo formos,” – nusišypsojo Janina. „Kai pražys, suprasi kodėl.”
Gėlė iš senų kaimo darželių, kurią pamiršome
Sinavadas – tai Aquilegia, daugiametė gėlė iš vėdryninių šeimos, kurią Europoje augina jau nuo viduramžių. Lietuvoje savaime auga tik paprastasis sinavadas – galima rasti pamiškėse ir sausose pievose. Bet dabar yra dešimtys hibridinių veislių su įvairiausių spalvų žiedais.
Janina man davė „Spring Magic” veislę – su rožiniais ir baltais dviejų tonų žiedais. Kompaktiška, apie 35-40 centimetrų aukščio, su grakščiais varpelių formos žiedais ant plonų stiebelių.
„Žydi nuo gegužės iki birželio pabaigos, kartais ir ilgiau,” – paaiškino ji. „O kai nužydi ir subrandina sėklas – pati pasėja. Kitąmet turėsi dvigubai daugiau augalų be jokio darbo.”
Pirmieji žiedai – ir netikėtas susižavėjimas
Kai sinavadas pražydo po kelių savaičių, negalėjau atitraukti akių nuo jo. Žiedai – kaip mažos baleto šokėjos su ilgais pentinais ir dviejų spalvų deriniais, linguojančios ant plonų stiebelių.
„Tai kas čia per gėlės atsirado? Nemačiau anksčiau,” – paklausė vyras Tomas, grįžęs iš darbo ir apžiūrinėdamas gėlyną.
„Sinavadai. Janina davė išbandyti vieną daigą,” – atsakiau.
„Atrodo kaip iš pasakų knygos,” – pasakė jis. Ir buvo visiškai teisus – šios gėlės tikrai turi kažką magiško, ko žodžiais sunku paaiškinti.
Priežiūra? Praktiškai jokios, palyginus su rožėmis
Sinavadams reikia labai nedaug: laistau kartą per savaitę, per karščius – du kartus. Tręšiu tris kartus per sezoną paprastomis kompleksinėmis trąšomis. Jie mėgsta drėgną, bet gerai drenuojamą dirvą – geriausia, kai pH tarp 5,5 ir 6,2.
„Ar reikia kažko ypatingo, ko nežinau?” – paklausiau Janinos vėliau.
„Nupjauk nužydėjusius žiedus, jei nenori per daug sėklų. O jei nori daugiau augalų – palik ramybėje, ir jie patys pasirūpins ateitimi,” – atsakė ji.
Sinavadai auga ir saulėje, ir pusiau pavėsyje – net po medžiais. Jie puikiai atsparūs šalčiui – Lietuvos žiemos jiems visiškai nė motais. Ir beveik neserga – skirtingai nuo mano kaprizingų rožių, kurioms reikia nuolatinio dėmesio.
Papildoma nauda: bitės ir drugeliai
Netrukus pastebėjau, kad prie sinavadų nuolat skraido bitės, kamanės ir drugeliai. Pasirodo, šios gėlės yra puikūs apdulkintojų traukėjai – Karališkoji sodininkystės draugija Britanijoje netgi suteikė jiems specialų „Plants for Pollinators” apdovanojimą.
„Mano daržovių derlius pagerėjo, kai pasodinau sinavadų šalia daržo,” – pasakė Janina. „Daugiau bičių – geresnis apdulkinimas agurkams ir pomidorams.”
Savaiminė sėja – ir kasmet besiplečiantis grožis
Šiemet mano gėlyne jau auga dvylika sinavadų krūmelių – o pasodinau tik vieną prieš dvejus metus. Jie patys pasėja sėklas, ir kasmet atsiranda naujų augalų įvairiausiose vietose.
„Kodėl niekas apie juos nekalba ir neparduoda populiariai?” – paklausiau Janinos.
„Nes visi bėga paskui madas ir naujienas,” – atsakė ji. „O sinavadai – seni, patikimi, gal kiek nuobodūs reklamai. Bet tikrai gražūs ir patikimi.”
Dabar kiekvieną gegužę, kai pražysta pirmieji sinavadai, prisimenu Janinos žodžius: kartais geriausios gėlės – tos, kurias augino mūsų močiutės ir promočiutės.
