Kiekvieną rugpjūtį tas pats vaizdas: pomidorai pradeda rudėti nuo viršaus, agurkai minkštėja, paprikos gauna pilkas dėmes. Galvojau – taip būna. Gal veislė netinkama, gal trąšų per mažai.
Kol pernai nepasamdžiau meistro pertvarkyti šiltnamio durų. Jis įėjo vidun, pažiūrėjo aukštyn ir sustojo. „Matai tuos lašus ant plėvelės? Tai ne rasa. Tai tavo derliaus žudikas.”
Kodėl šiltnamyje „lyja”
Kondensatas – taip vadinasi tas vanduo, kuris renkasi ant šiltnamio sienų ir lubų. Atrodo nekaltas, bet iš tikrųjų tai idealios sąlygos grybinėms ligoms: fitorai, pelėsiams, įvairioms puvinių rūšims.
Meistras paaiškino paprastai: „Kai drėgmė šiltnamyje per didelė, vanduo garina iš dirvos ir augalų, kyla aukštyn, atšąla prie lubų ir virsta lašais. Tie lašai krenta ant lapų – ir prasideda problemos.”
Santykinė drėgmė dieną turėtų būti tarp 50–70 procentų. Naktį – ne daugiau 85 procentų. Viršijus šiuos skaičius, kondensatas neišvengiamas.
Bet kaip tą drėgmę suvaldyti, kai šiltnamyje auga dešimtys augalų ir kasdien laistai?
Vėdinimas: ne tada, kai karšta, o tada, kai drėgna
Pirmasis meistro patarimas buvo netikėtas. „Kada vėdini šiltnamį?” – paklausė. Atsakiau – kai karšta, per pietus.
„Blogai”, – pasakė jis. – „Vėdinti reikia ryte, kai tik lauko temperatūra pradeda kilti. Ir iškart po laistymo.”
Logika paprasta: per naktį šiltnamyje susikaupia drėgmė. Ryte, atidaręs angas, išleidi drėgną, vėsų orą ir įleidi sausesnį, šiltesnį. Paviršiai pradeda džiūti, kondensatas nesusidaro.
Vėdinimo angos turėtų būti išdėstytos kas 2 metrus – galuose, šonuose ir stoge. Apatinės angos – ne aukščiau nei 1 metras nuo pamatų. Tai užtikrina skersinį oro srautą, kuris „išplauna” drėgmę iš visų kampų.
Ryto vėdinimo ciklas – 20–40 minučių arba tol, kol drėgmė nukrenta į normalų intervalą. Po laistymo – dar 30–60 minučių papildomai.
Laistyk ryte, ne vakare
Antrasis patarimas – apie laistymą.
„Kada laistai?” – vėl klausimas.
Vakare, po darbo, atsakiau. Taip patogiau.
Meistras papurtė galvą. „Štai kodėl naktį tavo šiltnamis virsta pirtimi.”
Kai laistome vakare, vanduo neturi laiko įsigerti ir išgaruoti iki nakties. Drėgmė kyla, atšąla, virsta kondensatu. O grybai mėgsta šiltas, drėgnas naktis.
Laistyti reikia ryte – kuo anksčiau, tuo geriau. Dienos šiluma padeda vandeniui įsigerti į šaknis, o pertekliui išgaruoti be naktinio drėgmės piko.
Dar vienas niuansas: vandens temperatūra turėtų būti artima dirvos temperatūrai. Šaltas vanduo iš šulinio sukelia terminį kontrastą – ir dar daugiau garavimo.
O lašelinės sistemos – geriausia investicija. Jos tiesiogiai drėkina šaknų zoną, netaškydamos vandens ant lapų ir neleisdamos jam garinti į orą.
Augalai turi „kvėpuoti”
Trečiasis meistro pastebėjimas buvo apie pačius augalus.
„Per tankiai pasodinai”, – pasakė jis, žiūrėdamas į mano pomidorus. – „Kaip čia oras cirkuliuos?”
Kai augalai auga per arti vienas kito, tarp jų susidaro „kišenės” – zonos, kur oras stovi vietoje ir drėgmė kaupiasi. Būtent ten pirmiausia atsiranda ligos.
Sprendimas: reguliarus genėjimas. Pašalinti apatinius lapus, nulaužti šoninius ūglius, atverti augalo karūną. Taip oras juda laisvai nuo dirvos iki viršūnės.
Tarpai tarp eilių – ne mažiau kaip 60–80 centimetrų. Augalai – išklotinėmis, kad šviesa ir oras pasiektų visus vienodai.
„Geriau mažiau krūmų, bet sveikų”, – reziumavo meistras, – „negu daug sergančių.”
Dirva irgi garuoja
Paskutinis dalykas, į kurį meistras atkreipė dėmesį – plikas dirvos paviršius.
„Visa ši žemė nuolat garinti vandenį į orą”, – pasakė jis. – „Uždengsi – sumažinsi drėgmę automatiškai.”
Mulčiavimas arba dangos – paprastas, bet efektyvus sprendimas. Juoda plėvelė labiausiai sumažina garavimą ir padeda kontroliuoti temperatūrą. Šiaudų mulčius – natūralesnis variantas, kuris dar ir palaipsniui skyla į trąšą. Net nupjauta žolė tinka – sluoksnis ant dirvos sumažina tiesioginį garavimą.
Papildoma nauda: mulčius stabilizuoja ir šaknų zonos drėgmę, todėl rečiau reikia laistyti – ir dar mažiau drėgmės patenka į orą.
Ką daryti, jei vis tiek rasoja
Kartais, net viską darant teisingai, drėgmė pakyla. Ypač po lietingų dienų arba kai temperatūra staigiai krenta.
Meistro greito reagavimo planas:
Padidinkite vėdinimo dažnumą – vietoj vieno ryto ciklo, vėdinkite kelis kartus per dieną.
Sumažinkite laistymo kiekį – laikinai, kol drėgmė stabilizuosis.
Genėkite intensyviau – daugiau erdvės orui judėti.
Patikrinkite angas – gal kurios užsikimšo ar neatsidaro pilnai.
Ir svarbiausia – stebėkite skaičius. Paprastas higrometras, pakabintas augalų aukštyje, parodo tikslią drėgmę. Kai matote, kad artėja prie 80 procentų – laikas veikti.
Šią vasarą šiltnamis buvo sausas
Praėjusį sezoną pirmą kartą per daugelį metų nepraradau nė vieno pomidoro dėl fytoftoros. Agurkai derėjo iki pat rudens. Paprikos – be jokių dėmių.
Nieko ypatingo nedariau. Tiesiog vėdinau ryte, laistau anksti, genėjau reguliariai ir uždengiau dirvą šiaudais. Keturios paprastos taisyklės.
Meistras buvo teisus: problema visą laiką buvo ant lubų. Tereikėjo pažiūrėti aukštyn ir paklausti – o kas čia laša?
