— Tu juk neišrovei? — paklausė kaimynė Daiva, žiūrėdama į mano sutvarkytą lysvę.

Stovėjome prie tuščio žemės plotelio, kuriame prieš savaitę dar augo žirniai. Aš ką tik buvau nuėmęs derlių, išrovęs visus stiebus su šaknimis ir sumetęs juos į kompostą. Lysvė atrodė tvarkinga, lygi, paruošta naujam sėjimui.

— Tu išmetei visą metų derlių, kuris jau buvo ten, — atsiduso ji.

Tada nesupratau, ką ji turi omenyje. Žirnių derlius juk jau nuimtas — keturi kibirai. Ko dar gali būti?

— Žirniai padarė darbą, kurio tu net nematei, — pridūrė ji. — O tu ką tik išmetei rezultatus.

Azotas, kurio nematai, bet juo gyvena augalai

Žirniai priklauso ankštinių augalų šeimai. Jų šaknyse gyvena specialios bakterijos — riebūs, balti gumbeliai, kuriuos galima pamatyti ištraukus krūmą iš žemės. Šios bakterijos daro tai, ko negali joks kitas įprastas daržo augalas: jos paima azotą tiesiai iš oro ir paverčia jį forma, kurią augalai gali įsisavinti.

Nuėmus derlių didžioji dalis to azoto lieka šaknyse ir žemėje aplink jas. Tyrimai rodo, kad po žirnių dirvoje azoto lieka kelis kartus daugiau nei po įprastų daržovių. Tai natūrali, nemokama trąša, kurios sodininkai dažnai nepastebi.

— Kai išrauni šaknis, tu išneši azotą į kompostą, — paaiškino Daiva. — Jis ten irgi suirs, bet praeis pora metų. O lysvė, kurioje jis turėjo likti, lieka tuščia.

Du augalai, kurie iš šito gauna daugiausia

Po žirnių geriausiai auga augalai, kurie azoto suvartoja gausiai. Pirmoje vietoje — kopūstinių šeima.

Brokoliai, žiediniai kopūstai, gūžiniai kopūstai — visi jie azotą paverčia tankia žaluma ir kompaktiškomis gūžėmis. Kai žemė jau prisotinta, jiems nereikia jokio papildomo tręšimo. Daiva sakė, kad jos brokolių galvutės po žirnių užaugo dvigubai didesnės nei tos, kurias augino šalia esančioje lysvėje.

Antras — kukurūzai. Jų šaknų sistema gausi, augimas spartus, azoto poreikis didžiulis. Lauke matomas skirtumas iš tolo: stiebai storesni, lapai tamsesni, varpos pilnesnės.

— Pernai dvi gretimas eilutes pasodinau vienodai, — pasakojo Daiva. — Vienoje vietoje prieš tai augo žirniai, kitoje — bulvės. Iš kukurūzų po žirnių surinkau pusantro karto daugiau varpų.

Kaip teisingai užbaigti žirnių sezoną

Pati svarbiausia taisyklė — niekada neišrauti šaknų. Tik nupjauti stiebus prie pat žemės.

Žirnių stiebus galima įmaišyti į kompostą arba palikti ant žemės kaip mulčią. Bet šaknys turi likti žemėje. Per kelias savaites jos pradės irti, ir azotas pamažu pereis į augalams prieinamą formą.

Po to lysvę galima švelniai purenti, bet nereikia gilaus kasimo — jis sutrikdytų bakterijų darbą gilesniuose sluoksniuose.

Daiva pridūrė dar vieną patarimą: jei sezonas baigiasi anksti, vietoj žirnių galima pasėti kitą ankštinį augalą — pupeles arba lubinus — kaip žaliąją trąšą rudeniui. Tai pratęsia azoto kaupimą iki šalnų.

Trys ženklai, kurie pasako ar veikia

Kitais metais po žirnių užauginus kopūstus arba kukurūzus, galima patikrinti tris dalykus.

Pirma — lapų spalva. Sodriai tamsiai žali lapai reiškia, kad azoto pakanka. Pastebimai šviesesni ar gelstantys — trūksta.

Antra — augimo tempas. Augalai, kurie azoto turi pakankamai, per pirmas keturias savaites išauga matomai didesni nei kaimyninėje lysvėje, kurioje žirnių nebuvo.

Trečia — pati žemė. Iškasus saują pavasarį, ji turi būti tamsesnė, kvepėti miško paklote, lengvai trupėti tarp pirštų. Tai ženklas, kad bakterijų gyvenimas tęsiasi ir po žirnių.

Daiva į savo sodą veda visus, kas pradeda mokytis. Ji rodo dvi gretimas lysves ir tyli. Tada, kai svečias pats pamato skirtumą, ji vienu sakiniu padaro tašką.

— Žemė tau pasakys daugiau nei bet kuri sodininkystės knyga.