Kiekvieną kartą, kai suvalgydavau bananą, žievelę mesdavau į šiukšliadėžę. Keturiasdešimt metų – tūkstančiai bananų, tūkstančiai išmestų žievelių. Kol praėjusią žiemą sesuo papasakojo, ką daro su savosiomis. Iš pradžių pagalvojau, kad ji juokauja.
„Džiovinu ir dedu į sodinimo duobutes vietoj trąšų,” pasakė ji ramiai. „Pomidorai tokie, kad kaimynai klausia, kokią chemiją naudoju.”
Tą žiemą pradėjau rinkti. Šeima valgė bananus – aš džiovinau žieveles. Vasarą turėjau pilną kibirą rudų, traškių juostelių. Ir kai pamačiau rezultatą savo darže – supratau, kiek metų švaistau nemokamas trąšas tiesiai į šiukšlyną.
Kodėl bananų žievelės veikia geriau nei tikėjausi
Kai pradėjau domėtis, kas slepiasi tose žievelėse, nustebau. Bananų žievelės yra vienas geriausių natūralių kalio šaltinių, kokius galite rasti savo virtuvėje. Kalis augalams – tai lyg kraujas žmogui. Jis reguliuoja vandens judėjimą, padeda pernešti maistines medžiagas, o svarbiausia – gerina vaisių kokybę, saldumą ir sultingumą.
Be kalio, žievelėse gausu fosforo, kuris stiprina šaknų sistemą ir padeda augalui įsitvirtinti naujoje vietoje. Taip pat magnio – pagrindinio chlorofilo komponento, be kurio fotosintezė tiesiog neįmanoma. Visi trys elementai kritiškai svarbūs būtent tuo metu, kai sodiname daigus į atvirą žemę.
Ir visa tai – nemokamai. Kol perku trąšas parduotuvėje, virtuvėje kasdien išmetu būtent tai, ko mano augalams labiausiai reikia. Kai tai supratau, pasijutau tikrai kvailai.
Kaip tinkamai paruošti žieveles
Čia slypi didžiausia klaida, kurią daro daugelis pradedančiųjų. Negalima tiesiog įmesti šviežios žievelės į duobutę ir tikėtis stebuklo. Šviežia žievelė pradės pūti, pritrauks musių, sukels pelėsį ir padarys daugiau žalos nei naudos.
Procesas prasideda nuo pjaustymo. Kiekvieną žievelę supjaustau į maždaug dviejų centimetrų juosteles – taip jos greičiau džiūsta ir nespėja supelėti. Jokių storų gabalų, jokių ištisų žievelių.
Džiovinu ant ventiliuojamo paviršiaus – dažniausiai ant kartoninės dėžės, padėtos šalia radiatoriaus arba gerai vėdinamoje patalpoje. Svarbu, kad oras cirkuliuotų iš visų pusių. Per kelias dienas žievelės tampa traškios, rudos, visiškai sausos.
Laikyti būtina orui pralaidžioje taroje – popieriniuose maišeliuose arba kartoninėse dėžėse. Jokių plastiko indelių ar sandarių konteinerių. Drėgmė – didžiausias priešas. Jei žievelės taps minkštos ar atsiras pelėsio kvapas – teks išmesti ir pradėti iš naujo.
Per žiemą be jokių pastangų surinkau pilną kibirą. Šeimai užtenka suvalgyti kelis bananus per savaitę, ir iki pavasario turite pakankamai medžiagos visam daržui.
Viena klaida, kuri sugadina viską
Kai papasakojau kaimynams apie savo metodą, keli nusprendė išbandyti. Viena kaimynė po mėnesio atėjo nusivylusi – sako, pomidorai atrodo blogiau nei paprastai, lapai pageltę, augimas sustojęs.
Paklausiau, kiek žievelių dėjo į kiekvieną duobutę. „Na, pagalvojau – kuo daugiau, tuo geriau. Įmečiau po gerą saują.”
Štai ir atsakymas. Per didelis kalio kiekis veikia priešingai – slopina kitų medžiagų įsisavinimą ir sukelia augalams stresą. Tai lyg su vaistais: tinkama dozė gydo, per didelė – nuodija.
Optimali norma – nedidelė saujelė į kiekvieną sodinimo duobutę. Maždaug tiek, kiek tilptų į sulenktą delną. Jei naudojate maltą miltelių formą – dar mažiau, vos pora šaukštų. Geriau per mažai nei per daug.
Kuriems augalams tinka, o kuriems – ne
Ne visi augalai vienodai džiaugiasi bananų žievelių trąša. Per dvejus metus eksperimentavimo išsiaiškinau, kas veikia ir kas ne.
Geriausiai reaguoja pomidorai. Jų vaisiai tampa didesni, saldesni, sultingesni. Skirtumą pamatau jau liepos mėnesį – pomidorai nuo tų pačių sėklų, bet su žievelių priedu, atrodo visiškai kitaip. Paprikos ir baklažanai – ta pati istorija, jie priklauso tai pačiai augalų šeimai ir turi panašius poreikius.
Rožės – dar vienas puikus kandidatas. Žiedai ryškesni, stiebai tvirtesni, žydėjimas ilgesnis. Viena kaimynė, kuri skeptiškai žiūrėjo į mano metodus, po metų pati pradėjo rinkti žieveles būtent dėl rožių.
Net kambario augalai reaguoja teigiamai. Fikusai, monsterų, filodendrai – visi parodė greitesnį augimą, kai į vazoną įteriau truputį džiovintų žievelių.
Užtat česnakams ir svogūnams ši trąša netinka. Jų mineraliniai poreikiai kitokie, ir kalio perteklius gali sumažinti derlių. Taip pat bulvėms – joms reikia visai kitokio mitybos profilio.
Žingsnis po žingsnio: kaip naudoti pavasarį
Kai ateina sodinimo laikas, procesas paprastas. Iškasate sodinimo duobutę – šiek tiek didesnę nei įprastai, kad tilptų ir daigas, ir priedas. Į dugną dedate nedidelę saujelę džiovintų žievelių. Jei norite greitesnio efekto – galite jas sumalti kavos malūnėliu ar trintuvu į smulkius miltelius.
Ant žievelių užpilate ploną žemės sluoksnį – maždaug du centimetrus. Tai svarbu, nes daigas neturi tiesiogiai liestis su žievelėmis. Tada statote daigą ir užpilate likusią žemę kaip įprastai.
Kalis, fosforas ir magnis pamažu išsiskiria ir susikaupia būtent šaknų zonoje – ten, kur augalui jų labiausiai reikia. Efektas nėra momentinis kaip su cheminėmis trąšomis, bet ilgalaikis ir tolygus.
Per sezoną galite pakartoti procedūrą – aplink jau augusius pomidorus ar paprikas iškaskite nedideles duobutes, įdėkite žievelių, užpilkite žeme. Tai papildomas maitinimas, kuris sustiprina augalą vaisių formavimosi metu.
Klaidos, kurios man kainavo derlių
Per pirmuosius metus padariau beveik visas įmanomas klaidas. Kad jums nereikėtų kartoti – štai ko vengti.
Nepakankamai išdžiovintos žievelės pradėjo pūti tiesiai duobutėje. Pelėsis išplito po žemę, ir kelių daigų šaknys tiesiog supuvo. Dabar džiovinu tol, kol žievelės tampa visiškai traškios ir lengvai lūžta.
Kartą bandžiau užberti miltelių tiesiai ant lapų – maniau, bus kaip folijarus trąša. Lapai sudegė per kelias dienas. Bananų žievelės skirtos tik šaknims, ne antžeminei daliai.
Laikiau plastikiniame indelyje su dangteliu – per mėnesį viskas supelijo. Dabar naudoju tik popierines ar kartononies pakuotes, kurios leidžia medžiagai „kvėpuoti”.
Ir svarbiausia – pirmais metais tręšiau viską iš eilės, įskaitant svogūnus. Derlius buvo prasčiausias per pastaruosius metus. Dabar selektyviai renkuosi tik tuos augalus, kuriems ši trąša tikrai tinka.
Ko išmokau per dvejus metus
Dabar bananų žievelės mano namuose neiškeliauja į šiukšliadėžę. Kiekviena – į džiovinimo vietą, kiekviena bus panaudota. Tai tapo įpročiu, kuris nieko nekainuoja, bet duoda apčiuopiamą rezultatą.
Praėjusią vasarą surinkau didžiausią pomidorų derlių per visus savo sodininkavimo metus. Kaimynai vis dar klausia, kokias trąšas naudoju. Kai pasakau – bananų žieveles – pusė netiki. Kita pusė pradeda rinkti pačios.
Kartais geriausios gudrybės slypi ten, kur nė nežiūrime. Keturiasdešimt metų mečiau į šiukšlyną tai, kas galėjo pakeisti mano daržą. Geriau vėlai nei niekada.
