Tą pavasarį vėl stovėjau prie palangės su stikline vandens ir keliais pelargonijų ūgliais. Kaip ir kiekvienais metais. Kaip ir kiekvienais metais – pusė jų supuvo, kita pusė šaknijosi taip lėtai, kad vos spėdavau iki vasaros.
Kaimynas, kuris savo pelargonijomis garsėja visame rajone, tą dieną užėjo kavos. Pažvelgė į mano stiklinę ir tik palingavo galvą: „Kodėl kankiniesi? Aš jau dvidešimt metų darau kitaip.”
Jo metodas pasirodė toks paprastas, kad iš pradžių net netikėjau. Bet kai po penkių dienų pamačiau rezultatą – supratau, kiek laiko išmečiau į balą.
Substrato pasirinkimas, kuris keičia viską
Paslaptis – perlitas. Ne vanduo, ne įprasta vazoninė žemė, o ši lengva, akmenėlių primenanti medžiaga, kurią galima rasti bet kurioje sodų parduotuvėje.
Perlitas veikia kaip tobulas tarpininkas: laiko pakankamai drėgmės, kad auginukas negautų, bet tuo pačiu praleidžia orą prie besiformuojančių šaknų. Vandenyje ūgliai dažnai ima pūti – jiems tiesiog trūksta deguonies. Žemėje šaknijimasis užtrunka savaites. O perlite – vos penkios dienos.
Kaimynas pridūrė dar vieną svarbų dalyką: „Perlitas sterilus. Jokių ligų, jokių grybų, jokių netikėtumų.”
Kaip paruošti auginukus
Imkite 8–10 centimetrų ilgio ūglius nuo sveikų, aktyviai augančių pelargonijų viršūnių. Svarbu – jokių žydinčių ar sumediškėjusių stiebų.
Pjaukite aštriu, steriliu peiliuku tiesiog po mazgu. Nuo apatinės trečdalio nuskabykite lapus – palikite tik dvi ar tris viršutines poras. Tai sumažina drėgmės praradimą, kol augalas dar neturi šaknų.
Jei turite šaknijimo stimuliatoriaus – galite lengvai pabarstinti apatinį galą. Bet kaimynas prisipažino, kad dažniausiai apsieina ir be jo.
Pats procesas užtrunka vos kelias minutes
Perlitą sudrėkinkite – jis turi būti drėgnas, bet ne šlapias. Įstatykite auginukus taip, kad apatinė trečdalis būtų užkasta. Švelniai sutankinkite aplink, bet nepertemkite – oras turi cirkuliuoti.
Padėklą pastatykite šiltoje vietoje su netiesiogine šviesa. Jokių tiesioginių saulės spindulių, jokių skersvėjų.
Drėgmę palaikykite tolygią – purkškite arba trumpam pamerkite padėklą. Per daug vandens – blogiau nei per mažai.
Kas nutinka po penkių dienų
Po maždaug savaitės švelniai pabandykite ištraukti vieną auginuką. Jei jaučiate pasipriešinimą – šaknys jau formuojasi.
Kai šaknelės pasiekia 2–3 centimetrus, laikas persodinti į įprastą vazoninę žemę. Laikykite už stiebo, ne už šaknų – jos dar trapios. Sodinkite tokiu pat gyliu, kokiu auginukas augo perlite.
Viena klaida, kuri sugadina viską
Per didelis drėgnumas. Daugelis pradedančiųjų mano, kad kuo daugiau vandens – tuo geriau. Bet perlitas turi būti drėgnas kaip išgręžta kempinė, ne kaip pelkė.
Jei lapai pradeda gelsti arba stiebas minkštėja – greičiausiai perlaitą perliejote. Tokiu atveju ištraukite auginuką, patikrinkite šaknis, pašalinkite supuvusias dalis ir pradėkite iš naujo su sausesniu substratu.
Tolimesnė priežiūra
Persodintiems augalams duokite ryškią, bet netiesioginę šviesą. Laikykite šiltai. Laistykite saikingai – leiskite viršutiniam centimetrui išdžiūti tarp laistymų.
Trąšų neskubėkite duoti – palaukite bent dvi savaites. Vėliau pakaks silpno, subalansuoto tirpalo kartą per mėnesį.
Dabar kiekvieną pavasarį, kai matau kaimyno pelargonijų jūrą, prisimenu tą paprastą triuką. Kartais geriausias sprendimas slypi ten, kur nė nežiūrime – ne vandenyje, ne žemėje, o tarp jų.
