Mokslininkai nustatė kelias žuvų rūšis, kuriose yra kancerogenų. Tokiose plėšriose žuvyse kaip kardžuvė, ryklys ir karališkoji skumbrė yra didelė gyvsidabrio koncentracija. Ūkiuose auginamose Atlanto lašišose gali būti PCB ir dioksinų. Šie teršalai bioakumuliuojasi didesnėse, vyresnėse žuvyse ir kelia ypatingą pavojų nėščioms moterims ir vaikams. Kai kurių toksinų kiekį galima sumažinti kepant ant grotelių, o kepant keptuvėje jų kiekis gali būti užfiksuotas. Supratimas apie saugų jūros gėrybių pasirinkimą padeda subalansuoti maistinę naudą ir galimą pavojų sveikatai.
Jūros gėrybių paradoksas: nauda sveikatai ir rizika susirgti vėžiu
Nors jūros gėrybės ilgą laiką buvo vertinamos dėl savo įspūdingo maistingumo, naujausi tyrimai atskleidė sudėtingą jų vartojimo paradigmą.
Mokslininkai nustatė, kad tam tikrose žuvų rūšyse yra padidėjęs aplinkos teršalų, įskaitant gyvsidabrį, polichlorintus bifenilus (PCB) ir dioksinus, kiekis, kuris gali padidinti vėžio riziką.
Dėl to kyla mitybos dilema: jūros gėrybėse esančios omega-3 riebalų rūgštys, aukštos kokybės baltymai ir esminės maistinės medžiagos saugo širdies ir kraujagyslių sistemą ir yra naudingos priešuždegiminiu požiūriu, o užterštumas gali kelti pavojų sveikatai.
Atrodo, kad šis ryšys priklauso nuo dozės, nes didesnėse plėšriose žuvyse dėl bioakumuliacijos paprastai susikaupia didesnė toksinų koncentracija.
Duomenys rodo, kad saikingas ir strateginis jūros gėrybių rūšių pasirinkimas gali veiksmingai subalansuoti šiuos tarpusavyje konkuruojančius sveikatos aspektus.
5 žuvų rūšys, kurių kancerogeninių teršalų kiekis yra didžiausias
Remiantis aplinkos stebėsenos duomenimis, penkios žuvų rūšys nuolat demonstruoja didžiausią galimų kancerogeninių teršalų koncentraciją.
Tai ūkiuose auginamos Atlanto lašišos, kuriose dažnai yra PCB ir dioksinų, karališkosios skumbrės, kuriose padidėjęs gyvsidabrio kiekis, kardžuvės, pasižyminčios dideliu užterštumu gyvsidabriu, ryklys, kuriame yra bioakumuliacinio metilgyvsidabrio, ir Meksikos įlankos plyšinės žuvys, kuriose gyvsidabrio koncentracija kelia susirūpinimą.
Šių rūšių žuvų taršą daugiausia sudaro pramoniniai teršalai, sunkieji metalai ir patvarūs organiniai junginiai, atsparūs aplinkos irimui.
Tyrimai rodo, kad šios medžiagos gali trikdyti endokrininę funkciją ir, reguliariai vartojamos ilgą laiką, įvairiais ląsteliniais mechanizmais prisidėti prie vėžio išsivystymo.
Gyvsidabris, PCB ir mikroplastikas: Suprasti toksiškąjį trejetuką
Trys pagrindinės užterštoje žuvyje aptinkamos toksinės medžiagos kelia skirtingą, tačiau tarpusavyje susijusį pavojų žmonių sveikatai.
Gyvsidabris, ypač metilgyvsidabris, kaupiasi plėšriosiose žuvyse ir gali pažeisti nervų sistemą, ypač besivystančių vaisių.
PCB (polichlorinti bifenilai) – pramoninės cheminės medžiagos, kurių naudojimas uždraustas prieš kelis dešimtmečius, bet kurios išlieka jūrų aplinkoje, – yra susijusios su vėžiu ir imuninės sistemos veiklos sutrikimais.
Naujausias susirūpinimą keliantis mikroplastikas pritraukia ir sukoncentruoja kitus teršalus, o pats gali pakenkti ląstelėms.
Šie teršalai dažnai kartu egzistuoja paveiktose žuvyse, todėl kyla sudėtinga poveikio rizika. Dėl jų bioakumuliacijos didesnėse ir senesnėse žuvyse jų koncentracija paprastai būna didesnė, todėl vartotojams labai svarbu pasirinkti rūšį ir šaltinį.
Žuvų užterštumo ir vėžio išsivystymo moksliniai pagrindai
Mokslas apie žuvų užterštumą ir vėžio išsivystymą
Norint nustatyti priežastinį ryšį tarp žuvies taršos ir vėžio išsivystymo, reikia suprasti sudėtingus biologinius mechanizmus, veikiančius žmogaus audiniuose. Tokios kancerogeninės medžiagos kaip gyvsidabris, PCB ir dioksinai bioakumuliuojasi žuvyse ir, kai jas vartoja žmonės, gali sutrikdyti ląstelių funkcijas.
Šie teršalai gali inicijuoti kancerogenezę keliais būdais: Dėl DNR pažeidimų, sukeliančių mutacijas, endokrininių sutrikimų, turinčių įtakos ląstelių augimo reguliavimui, oksidacinio streso, pažeidžiančio ląstelių komponentus, ir epigenetinių pokyčių, keičiančių genų raišką.
Tyrimai rodo, kad lėtinis šių toksinų poveikis susijęs su padidėjusia vėžio rizika, ypač kepenų, virškinimo sistemos ir hormonams jautraus vėžio.
Tęsiami tyrimai, susiję su dozės ir atsako priklausomybe bei genetiniais polinkiais, kurie turi įtakos individualiai užterštos žuvies vartojimo vėžio rizikai.
Pažeidžiamos gyventojų grupės: Ypatingas dėmesys nėščioms moterims ir vaikams
Tam tikros demografinės grupės susiduria su didesne rizika dėl užterštos žuvies vartojimo, o nėščios moterys ir vaikai yra ypač pažeidžiami.
Besivystantis vaisius ir maži vaikai yra jautresni neurotoksinams, tokiems kaip metilgyvsidabris, kuris gali pereiti placentos ir kraujo ir smegenų barjerus.
FDA ir EPA ypač įspėja šias grupes vengti daug gyvsidabrio turinčių žuvų, tokių kaip kardžuvė, ryklys, karališkoji skumbrė ir dygliuotoji žuvis.
Net ir nedidelis poveikis kritiniu vystymosi laikotarpiu gali pakenkti pažinimo funkcijoms, motoriniams įgūdžiams ir neurologiniam vystymuisi.
Sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai rekomenduoja nėščioms moterims kas savaitę suvartoti 226-340 g mažai gyvsidabrio turinčių jūros gėrybių, pavyzdžiui, lašišos ar sardinių, kad maistinė nauda būtų suderinta su saugumo problemomis.
Saugios alternatyvos: Nedidelės rizikos žuvų rūšys, kurias verta įtraukti į savo mitybos racioną
Nors daugelyje žuvų rūšių gyvsidabrio ir kitų teršalų kiekiai kelia susirūpinimą, daugybė mažos rizikos alternatyvų suteikia puikią maistinę naudą ir nekelia didelių rūpesčių sveikatai.
Mažesnės žuvys, esančios žemesnėje mitybos grandinės dalyje, paprastai sukaupia mažiau toksinų. Sardinės, ančiuviai ir silkės suteikia omega-3 riebalų rūgščių, o gyvsidabrio poveikis yra minimalus.
Ūkiuose auginami vaivorykštiniai upėtakiai ir arktinės šarkos yra tvarūs produktai, kurių auginimas kontroliuojamoje aplinkoje sumažina užteršimo riziką.
Gėlavandenėse žuvyse, pavyzdžiui, tilapijose ir šamuose, gyvsidabrio paprastai būna mažiau nei didesnių plėšriųjų rūšių žuvyse.
Laukinės Ramiojo vandenyno lašišos (Sockeye, Coho, rožinė) efektyviai suderina maistingumą ir saugumą.
Šios alternatyvos suteikia baltymų, vitaminų ir naudingųjų riebalų rūgščių, kartu sumažinant galimai kancerogeninių junginių poveikį.
Kaip virimo būdai veikia toksinų kiekį jūros gėrybėse
Mažos rizikos žuvų rūšių pasirinkimas yra tik vienas iš toksinų poveikio mažinimo aspektų; ne mažiau svarbus vaidmuo, nustatant galutinį teršalų kiekį, tenka jūros gėrybių paruošimo būdui.
Tyrimai rodo, kad kepant ant grotelių, gruzdinant ir skr udinant, kai riebalai nuteka, PCB ir gyvsidabrio kiekis gali sumažėti iki 30 %.
Priešingai, kepant žuvį, toksinai gali likti patiekale. Prieš kepant žuvį dar labiau sumažinama teršalų koncentracija, nes daugelis toksinų koncentruojasi riebaliniame audinyje.
Pūdymas ir virimas gali išplauti kai kuriuos vandenyje tirpius junginius, tačiau riebaluose tirpūs toksinai išlieka nepakitę.
Tinkami virimo būdai negali pašalinti visų teršalų, tačiau gali gerokai sumažinti poveikio riziką.
Aplinkos veiksniai: Kaip žmogaus veikla prisideda prie žuvų užterštumo
Žmogaus veikla yra pagrindinis žuvų populiacijose visame pasaulyje aptinkamų teršalų šaltinis. Į vandens ekosistemas patenka sunkieji metalai, pesticidai ir patvarūs organiniai teršalai iš pramonės, žemės ūkio nuotekų ir komunalinių nuotekų.
Kalnakasybos metu išsiskiria gyvsidabris ir švinas, o dėl trąšų į vandenis patenka azoto ir fosforo, kurie sukelia žalingą dumblių žydėjimą.
Plastiko tarša kelia dar vieną grėsmę, nes mikroplastikas, prieš patekdamas į jūros gyvūniją, sugeria toksinus.
Klimato kaita, keičianti vandens temperatūrą ir vandenynų cheminę sudėtį, dar labiau paaštrina šias problemas. Kylanti jūros temperatūra gali padidinti metilgyvsidabrio gamybą, o rūgštėjimas turi įtakos tam, kaip teršalai absorbuojami ir perdirbami jūrų mitybos grandinėse.
Orientavimasis jūros gėrybių etiketėse: Ką vartotojai turi žinoti
Kaip vartotojams priimti informacija pagrįstus sprendimus apie jūros gėrybių saugą, kai jie susiduria su daugybe painių etikečių ir sertifikatų?
Jūros gėrybių etiketėse pateikiama labai svarbi informacija, kurią reikia atidžiai interpretuoti. „Laukinėje gamtoje sugauta” negarantuoja saugumo, nes šios žuvys gali būti atvežtos iš užterštų vandenų.
„Ūkiuose užaugintų” produktų pavadinime turėtų būti nurodyta, ar buvo naudojami antibiotikai. Vartotojai turėtų ieškoti patikimų sertifikatų, pavyzdžiui, Jūrų valdymo tarybos (MSC) arba Akvakultūros valdymo tarybos (ASC), kurios tikrina tvarią praktiką, dėl kurios paprastai užterštumas būna mažesnis.
Taip pat svarbios kilmės šalies etiketės – regionuose, kuriuose galioja griežtesnės aplinkosaugos taisyklės, dažnai gaminamos saugesnės jūros gėrybės.
FDA gyvsidabrio stebėsenos programoje pateikiamos rekomendacijos, kuriomis verta pasidomėti prieš perkant didesnių rūšių plėšriąsias žuvis.
