Žiema, slidūs šaligatviai, rūpestis dėl saugaus praėjimo – situacija, pažįstama kiekvienam. Dauguma iš mūsų automatiškai siekia druskos: paprasta, pigu, veiksminga. Tačiau tai, kas atrodo patogiausia, gali turėti rimtų pasekmių – ir ne tik jūsų kaimynų augalams.
Daugelyje Europos savivaldybių privatus druskos naudojimas jau draudžiamas. Priežastis rimta: druska kenkia dirvožemiui, medžiams ir gyvūnams. Tačiau slidumas niekur nedingsta – ką daryti? Egzistuoja alternatyvos, kurios veikia ne prasčiau, o kai kuriais atvejais – net geriau.
Kodėl druska – ne geriausias pasirinkimas
Vokietijos aplinkos ir gamtos apsaugos sąjungos (BUND) biologinės įvairovės skyriaus vadovas Christian Hönig paaiškina problemos esmę: „Druska sudegina šaknis ir pablogina dirvožemio maistingumą. Ji kaupiasi žemėje ir visus metus trukdo medžiams įsisavinti vandenį.”
Kitaip tariant, vienas žiemos sezonas su druska gali pakenkti augalams ilgiems mėnesiams į priekį. O jei turite augintinį – situacija dar sudėtingesnė. Kelių druska ėsdina gyvūnų letenas, sukeldama skausmingus sužalojimus.
Alternatyvos, kurios tikrai veikia
Skirtingai nuo druskos, kuri tirpdo ledą, vadinamosios neaštriosios barstymo priemonės veikia kitaip – jos sukuria sukibimą su paviršiumi. „Šių medžiagų paskirtis yra sutrikdyti slidžias dangą, kad batai ar padangos turėtų atsparą”, – aiškina Hönig.
Klasikinės alternatyvos: žvyras, smėlis, pelenai, medžio drožlės ir granulės.
Kiekviena turi savų privalumų. Žvyras ir granulės išlieka ilgiau, o smėlis greičiau nusėda, bet lengviau pasiskirsto didesniuose plotuose. Jei jūsų šaligatviu važiuoja dviratininkai, smėlis gali būti geresnis pasirinkimas – smulkesnės medžiagos užtikrina geresnį padangų sukibimą.
Kaip išsirinkti ekologiškiausią variantą
Tiems, kam rūpi aplinka, Hönig pataria atkreipti dėmesį į Mėlynojo angelo ženklą – jis garantuoja, kad barstymo medžiaga nekenksminga gamtai.
Dar vienas aspektas – kilmė. Verta vengti produktų, kurių gamyba ir transportavimas reikalauja daug energijos. Pavyzdžiui, vulkaninės uolienos gali atrodyti natūraliai, tačiau jų išgavimas ir gabenimas palieka nemažą ekologinį pėdsaką.
Geresnė alternatyva – regioninės atliekos. „Jei netoliese yra lentpjūvė ar stalių dirbtuvė, galima pasiteirauti dėl obliavimo atliekų ar pjuvenų”, – siūlo Hönig. Smulkios medžio drožlės iš sodininkystės taip pat puikiai tinka. Bonus – dažnai jas galima gauti nemokamai.
Svarbi taisyklė: tik neapdorota mediena
Jei nusprendėte naudoti medžio drožles ar pelenus, būtina įsitikinti, kad mediena buvo neapdorota – neglazūruota, nedažyta, neimpregnuota. Priešingu atveju į aplinką pateks kenksmingos cheminės medžiagos.
Ta pati taisyklė galioja ir pelenams. „Visada kyla klausimas, kas buvo deginama. Geriausia naudoti tik pelenus iš savo židinio, kai tikrai žinote, kad degėte tik švarią medieną”, – pabrėžia specialistas.
O kaip karštas vanduo?
Kai kas siūlo paprastą sprendimą – užpilti ledą karštu vandeniu. Teoriškai tai veikia, tačiau praktikoje metodas turi rimtą trūkumą.
„Tai nereiškia, kad slydimo pavojus automatiškai išnyksta”, – perspėja Hönig. Priešingai – tirpstant ledui ant jo susidaro plona vandens plėvelė, kuri gali būti dar pavojingesnė nei pats ledas.
Geriausia strategija – prevencija
Idealiu atveju sniegą ir ledą reikėtų pašalinti, kol jie dar švieži. Paviršius tampa tikrai slidus tik tada, kai suspaudžiamas – mūsų žingsniais ar automobilio padangomis.
Reguliarus barstymas taip pat svarbus. Vienkartinis veiksmas retai būna pakankamas – medžiagos nusėda, nuslenka, jas išplauna tirpstantis sniegas. Keli kartai per dieną – ir jūsų šaligatvis bus saugus be jokios druskos.
