„Vėl?” – paklausė vyras, kai paskambinau iš darbo.
Taip. Vėl pamiršau raktus. Trečią kartą per mėnesį.
Stovėjau prie durų, laukiau, kol kas nors grįš. Galvojau – kodėl taip dažnai? Kodėl atmintis neveikia?
Draugė Rasa, kuriai papasakojau, tik nusijuokė: „Tu pasitiki atmintimi. O atmintis – nepatikima.”
„Tai ką daryti?”
„Nustoti tikėti atmintimi. Pradėti tikėti sistema.”
Problema ne atmintyje
Rasa paaiškino: „Žmonės galvoja, kad pamiršta, nes turi blogą atmintį. Ne. Pamiršta, nes neturi priminimo tinkamu momentu.”
„Kaip tai?”
„Kai eini iš namų, galvoji apie darbą, apie vaikus, apie tai, ką reikia nupirkti. Atmintis pilna. Raktai – kažkur fone. Ir lieka fone, kol uždarai duris.”
Supratau. Problema ne atmintyje – problema sistemoje. Arba jos nebuvime.
Trijų minučių sprendimas
Rasa parodė, ką daro:
„Prie durų pastatau lentynėlę. Mažą, paprastą. Ir ten VISADA guli trys dalykai: raktai, telefonas, piniginė.”
„Ir viskas?”
„Beveik. Kai grįžtu namo – viską dedu ten. Kai išeinu – viską imu iš ten. Galva laisva, nes sistema dirba už mane.”
„Bet aš visada dedu raktus ant stalo…”
„Kartais ant stalo. Kartais į kišenę. Kartais ant spintos. Kiekvieną dieną – kitur. Todėl ir pamiršti.”
Pirma savaitė
Grįžau namo ir pastatiau mažą padėkliuką prie durų. Nieko ypatingo – tiesiog lėkštutė.
Tą vakarą sudėjau raktus, piniginę, ausines. Kitą rytą – paėmiau viską iš ten.
Trečią dieną jau nebesusimąsčiau. Priėjau prie durų – rankos automatiškai siekė padėkliuko.
Po savaitės – nė karto nepamiršau raktų.
Barjero triukas
Rasa davė dar vieną patarimą: „Jei reikia kažką nepamiršti – padėk ant durų arba ant batų.”
„Kaip tai?”
„Kai rytoj turi nepamiršti dokumentų – vakare padėk juos ant batų. Ryte, kai ausi batus – pamatysi.”
Skamba juokingai. Bet veikia.
Dokumentai ant batų. Vaistai ant kuprinės. Laiškas, kurį reikia išsiųsti – ant durų rankenos.
Smegenys reaguoja į fizines kliūtis stipriau nei į mintis. Jei kažkas stovi kelyje – nepražiopsosi.
Kodėl tai veikia
„Atmintis veikia per asociacijas,” – aiškino Rasa. „Kai matai durų rankeną – smegenys prisimena, kad ten kažkas yra. Automatiškai. Be pastangų.”
„O kai tiesiog bandau prisiminti?”
„Tada kovoji su viskuo, kas tuo metu vyksta galvoje. Dažniausiai pralaimi.”
Supratau, kad visą gyvenimą kovojau ne tą kovą. Bandžiau pagerinti atmintį – kai reikėjo sukurti sistemą.
Kas pasikeitė
Per pastaruosius metus – nė karto nepamiršau raktų. Nė karto nestovėjau prie užrakintų durų.
Padėkliukas prie durų tapo šventas. Ten visada – raktai, telefonas, piniginė. Niekur kitur.
Vyras irgi pradėjo taip daryti. Sako: „Kodėl anksčiau nesugalvojome?”
Nesugalvojome, nes tikėjome atmintimi. O atmintis – per daug užimta, kad rūpintųsi raktais.
Kartais paprasčiausias sprendimas – geriausias. Reikėjo tik nustoti pasitikėti galva ir pradėti pasitikėti lentynėle.
Dvi klaidos, kurias dar darau
Rasa perspėjo apie dvi spragas:
„Pirma – skubėjimas. Kai skubi, viską griebsi iš kur pakliūva. Ir sistema sugriūva.”
Sprendimas – lipdukas ant durų. Mažas, ryškus, su užrašu „Padėkliukas”. Kai skubu ir noriu praeiti pro šalį – lipdukas sustabdo.
„Antra – lėtas dreifas. Po kurio laiko pradedi dėti daiktus šalia padėkliuko. Ant stalo šalia. Ant spintelės. Ir vėl pradedi pamiršti.”
Sprendimas – kartą per savaitę patikrinti. Jei kažkas „pabėgo” – grąžinti į vietą.
Sistema veikia tik tada, kai jos laikaisi. Bet laikytis – lengviau nei kasdien ieškoti raktų.
