Trejus metus. Tiek laiko kentėjau diskomfortą, kurį ignoravau. „Praeis”, galvojau. Nepraėjo.
Kai pagaliau nuėjau pas proktologą, tikėjausi ilgo pokalbio apie mitybą, skaidulas, vandens kiekį. Bet pirmas jo klausimas buvo visai kitoks.
„Ar naudojate telefoną tualete?”
Nustebau. „Na… taip. O kas?”
Gydytojas Mindaugas atsilošė kėdėje. „Štai ir turime pagrindinę priežastį.”
Kodėl telefonas tualete – problema
Kai sėdi tualete ir naršai telefone, nutinka du dalykai.
Pirma – praleidžiami natūralūs kūno signalai. Smegenys užsiima ekranu, o ne tuštinimosi procesu. Dubens dugnas lieka įtemptas, nors turėtų atsipalaiduoti.
Antra – laikas prie klozeto pailgėja. Vietoj trijų–penkių minučių praleidi dešimt, penkiolika, kartais dvidešimt.
„O kiekviena papildoma minutė – tai papildomas spaudimas tavo anorektaliniams audiniams”, – aiškino Mindaugas.
Kai sėdi ant klozeto, kūno svoris spaudžia tam tikras vietas. Trumpam – nieko baisaus. Bet kai tai trunka ilgai ir kartojasi kasdien – venos išsipučia, audiniai silpnėja.
„Hemorojus nesusidaro per dieną, – pasakė jis. – Tai mėnesių ir metų kaupimasis. Ir telefonas tualete – vienas didžiausių rizikos veiksnių.”
Mechanizmas: kas vyksta viduje
Mindaugas paaiškino fiziologiją.
Kai sėdi ant tualeto ilgai, padidėja intraabdominalinis slėgis. Kraujas nuteka žemyn ir kaupiasi tiesiosios žarnos venose. Jei tai kartojasi kasdien – venos ima plėstis.
Be to, dažnas stanginimasis silpnina dubens dugno raumenis. Laikui bėgant jie nebegali tinkamai palaikyti vidinių organų.
„Ir dar vienas dalykas, – pridūrė jis. – Kai naudoji telefoną, tu automatiškai įsitempti. Net jei to nejauti. Dopamino atsakas į pranešimus sukelia raumenų įtampą, kuri prieštarauja tam atsipalaidavimui, kuris reikalingas sveikam tuštinimuisi.”
Tai buvo kažkas, ko niekada nebuvau pagalvojęs. Telefonas – ne tik laiko švaistymas. Tai aktyvus fiziologinis trikdymas.
Hemorojus, įplyšos ir kas dar gresia
Mindaugas išvardijo, kas gali nutikti, jei problema ignoruojama:
Hemorojus – išsipūtusios venos, kurios sukelia diskomfortą, niežulį, kraujavimą. Vidiniai gali išlįsti, išoriniai – užsitraukti kraujo krešuliu ir tapti ūmiai skausmingi.
Analinės įplyšos – mažos plyšelės odoje, kurios sukelia aštrų skausmą kiekvieno tuštinimosi metu. Sukuria užburtą ratą: bijodamas skausmo, žmogus atidėlioja tuštinimąsi, dėl to išmatos sukietėja ir problema dar pablogėja.
Dubens dugno disfunkcija – silpni raumenys, kurie laikui bėgant gali sukelti rimtesnių problemų.
„Ir svarbiausia – visa tai yra išvengiama, – pabrėžė Mindaugas. – Tiesiog keičiant įpročius.”
Penkios minutės – ir taškas
Mindaugas davė paprastą taisyklę: penkios minutės maksimum.
„Eini į tualetą, darai savo reikalą, išeini. Jokių telefonų, jokių knygų, jokių žurnalų.”
Iš pradžių atrodė neįmanoma. Buvau įpratęs „pasiimti pertraukėlę” tualete. Kartais dvidešimt minučių.
Bet kai prisimindavau, kiek kentėjau tuos trejus metus, motyvacija atsirado.
Pirmą savaitę palikau telefoną už durų. Buvo keista. Bet tuštinimasis pradėjo vykti greičiau – tiesiog todėl, kad nebuvo kuo užsiimti.
Po mėnesio pastebėjau, kad diskomfortas mažėja. Po trijų mėnesių – beveik dingo.
Kiti pakeitimai, kurie padėjo
Ne tik telefonas buvo problema. Mindaugas patarė ir kitus dalykus:
Daugiau skaidulų – daržovės, vaisiai, pilno grūdo produktai. Tai minkština išmatas ir sumažina stanginimosi poreikį.
Daugiau vandens – bent pusantro litro per dieną. Dehidratacija – viena dažniausių vidurių užkietėjimo priežasčių.
Neignoruoti poreikio – kai kūnas signalizuoja, eiti iš karto. Atidėliojimas sukelia sukietėjimą.
„Ir dar vienas dalykas, – pasakė Mindaugas. – Jei jau turi simptomų – ateik pas gydytoją. Nedelsia. Kuo anksčiau, tuo paprasčiau išspręsti.”
Dabar, kai kas nors sako, kad tualete „pasiima pertraukėlę su telefonu”, aš tik paklausiu: „Kiek laiko ten praleidi?”
Dažniausiai atsakymas būna „dešimt–penkiolika minučių”. Ir tada papasakoju savo istoriją.
Kai kurie dalykai verti žinoti anksčiau, nei patirti pats.
