Tą pavasarį stebėjau, kaip krikštamotė Zita kasa kažką prie obelų. Priėjau arčiau ir negalėjau patikėti – ji laidojo senas monetas į žemę.

„Ką tu darai?” – paklausiau.

„Maitinu medžius,” – atsakė ji ramiai. „Mano mama taip darydavo, ir jos mama prieš tai.”

„Monetomis?” – nusijuokiau.

„Nesijuok. Kai supratau, kaip tai veikia – nustojau juoktis,” – atsakė Zita.

Mokslas už seno papročio

Vėliau pasidomėjau ir radau paaiškinimą. Koroduojantis metalas išskiria į dirvą geležies, vario ir cinko jonus – mikroelementus, kurių augalams dažnai trūksta.

„Rūgščiuose dirvožemiuose augalai sunkiai įsisavina geležį,” – paaiškino agronomas Petras, kurio paklausiau. „Kai metalas rūdija – geležis tampa prieinama šaknims.”

Chlorozė – tai liga, kai lapai gelsta nuo geležies trūkumo. Zitos obelys niekada ja nesirgo.

„Tai ne magija, o chemija,” – pridūrė agronomas.

Kodėl monetos, o ne metalo laužas

Paklausiau Zitos, kodėl būtent monetos.

„Metalo laužas pavojingas – aštrūs kraštai sužeidžia rankas, kai kasai žemę,” – paaiškino ji. „Monetos mažos, apvalios, saugios.”

Be to, monetos turi standartizuotą sudėtį – varį ar bronzą – be kenksmingų priemaišų, kurių gali turėti atsitiktinis metalo laužas.

„Seniau žmonės neturėjo trąšų parduotuvėje. Naudojo tai, ką turėjo,” – sakė krikštamotė.

Kaip teisingai užkasti

Zita parodė savo metodą:

„Paimi kelias monetas – tris ar keturias – ir užkasi maždaug 10-15 centimetrų gylyje aplink medį. Ne per arti kamieno, bet ir ne per toli,” – paaiškino ji.

Svarbu naudoti senesnio tipo monetas – varines ar bronzines. Modernios monetos turi kitokią sudėtį ir gali neveikti taip pat.

„Aš renkuosi pažaliavusias, jau pradėjusias rūdyti – jos greičiau išskiria mineralus,” – pridūrė Zita.

Ne stebuklai, bet pagalba

Agronomas Petras perspėjo, kad tai nėra universalus sprendimas:

„Šarminiuose dirvožemiuose monetos nepadės – geležis ir taip nepasisavina. Pirma reikia žinoti, kokia tavo dirva,” – paaiškino jis.

Taip pat svarbu suprasti, kad efektas ne momentinis – monetos rūdija lėtai, per mėnesius ar net metus.

„Tai papildymas, ne pakaitalas įprastam tręšimui,” – sakė agronomas.

Stebėk ir vertink

Zita patarė stebėti rezultatus:

„Jei lapai gelsta – pamėgink. Jei medžiai ir taip sveiki – gal nereikia,” – sakė ji.

Jos sodas tikrai atrodė įspūdingai – obelys vešlios, lapai ryškiai žali, vaisiai dideli.

„Septyni metai – nė vienos ligos,” – pasakė ji su pasididžiavimu.

Agronomas Petras patarė dar vieną dalyką: „Jei nori tikrai žinoti, ar veikia – pasodink du vienodus medelius. Prie vieno užkask monetas, prie kito – ne. Po poros metų pamatysi skirtumą.”

Zita nusijuokė: „Mano mama taip nedarė. Ji tiesiog žinojo, kad veikia. Bet jauniems žmonėms, kuriems reikia įrodymų – geras patarimas.”

Tą pavasarį pirmą kartą užkasiau monetas prie savo obelies. Vyras stebėjo ir juokėsi.

„Ką tu čia darai?” – paklausė jis.

„Krikštamotės metodą bandau,” – atsakiau.

Po metų ta obelis atrodė geriau nei bet kada. Ar dėl monetų – negaliu būti tikra. Bet kaip sakė Zita: kai veikia – nesvarbu, ar tai mokslas, ar tradicija.