Tą rytą sėdėjau poliklinikoje ir laukiau rezultatų. Atėjau dėl nuovargio, bet gydytoja Irena paprašė papasakoti daugiau. Apie viską. Apie tai, kaip jaučiuosi, kaip miegu, ką valgau.
„O kaip su prakaitu?” – staiga paklausė ji.
Sutrikusiai patraukiau pečiais. „Normaliai. Gal kartais stipriau, bet kas to neturi.”
Ji pažvelgė man tiesiai į akis: „Kokio kvapo?”
Tada sustingau. Nes iš tiesų – kvapas pasikeitė. Prieš kelerius metus. Bet galvojau – amžius, stresas, hormonai. Kas iš to daro problemą?
„Tai ne prakaitas,” – pasakė ji ramiai. – „Tai signalas.”
Tą dieną sužinojau, kad kvapai gali pasakyti daugiau nei bet koks kraujo tyrimas.
Sesuo iš pradžių nusijuokė
Pasidalinau su seserimi. Ji iš pradžių nusijuokė: „Tu rimtai? Dabar ir kvapus diagnozuoji?” Bet kai papasakojau, ką išgirdau kabinete, ji nutilo. „Palauk,” – tarė. – „Mano vyras jau pusmetį skundžiasi, kad jo prakaitas kitoks. Galvojau – tiesiog sensta.”
Grįžau pas Ireną su klausimu: kokie kvapai turėtų suneriminti?
Ji atsivertė užrašus ir pradėjo vardyti.
Penki signalai, kuriuos verta atpažinti
„Pirmas – saldus, vaisinis kvapas iš burnos arba odos. Jei žmogus jo pajunta, ypač ryte, tai gali būti diabeto požymis. Ketoniniai kūnai, kuriuos organizmas gamina, kai negali panaudoti cukraus, kvepia acetonu. Kai kurie sako – kaip pernokinę obuoliai.”
Prisiminiau kaimynę, kuri prieš metus staiga pradėjo keistai kvepėti. Visi galvojo – parfumas. Pasirodo, ją hospitalizavo su ketoacidoze.
„Antras – pėdos, kurios kvepia net po vonios. Jei dezodorantas nepadeda ir kvapas grįžta per valandą – tai ne higiena. Greičiausiai grybelis arba bakterijos, kurios reikalauja gydymo.”
Mama daugiau nei trisdešimt metų gėdijosi savo pėdų. Niekas nepasakė, kad tai gali būti gydoma.
Irena tęsė: „Trečias – šlapimas su deginimo jausmu ir aštriu kvapu. Klasikinis šlapimo takų infekcijos požymis. Moterys dažnai ignoruoja, geria spanguolių sulčių. Bet infekcijai reikia antibiotikų.”
Apie tai gydytoja kalbėjo tyliau
Ketvirtą punktą gydytoja išsakė tyliau. „Pilvo pūtimas, dujų kaupimasis ir išmatos su neįprastu kvapu. Dažniausiai – laktozės netoleravimas arba kita malabsorbcijos problema. Žmonės metų metus kenčia, o pakaktų paprasčiausio vandenilio kvėpavimo testo.”
Penktą kvapą ji paliko pačiam galui. „Makšties kvapas. Normaliai – švelnus, truputį rūgštus. Bet jei atsiranda žuvies tonas arba niežulys – tai infekcija. Ne gėda, o signalas kreiptis.”
Vyras pakėlė antakį
Grįžau namo ir papasakojau vyrui. Jis pakėlė antakį: „Tai dabar kiekvienas kvapas – liga?”
„Ne kiekvienas,” – atsakiau. – „Bet kai kurie – tikrai.”
Po savaitės sesuo paskambino. „Nuvedžiau Tomą pas endokrinologą. Rado skydliaukės problemą. Sako – gerai, kad atėjome, kol neprasidėjo komplikacijos.”
Nuo to pokalbio praėjo pusmetis. Dabar kreipiame dėmesį. Ne paranoiškai, bet sąmoningai. Kvapas – tai informacija. Kūnas kalba, tik reikia mokėti klausytis.
