Kai tvarkiau senelio daiktus po laidotuvių, spintos dugne radau suplyšusią užrašų knygelę. Puslapiai pageltę, rašalas vietomis išblukęs. Bet vienas receptas buvo perrašytas tris kartus – tarsi bijotų jį prarasti.
Senelis patyrė pirmą infarktą būdamas 58-erių. Antrą – 67-erių. Gydytojai sakė ruoštis blogiausiam. O jis nugyveno dar dvidešimt dvejus metus ir mirė ramiai, miegodamas.
Tą receptą gėrė kiekvieną rytą. Ir dabar suprantu kodėl.
Trys ingredientai, kuriuos jis vadino „kraujagyslių šluota”
Receptas paprastas iki juokingumo:
- Citrina – visa, su žievele
- Česnakas – kelios skiltelės
- Imbieras – šviežias gabaliukas
Viskas sumalama, užpilama vandeniu, pašildoma (bet nevirinama) ir laikoma šaldytuve. Kiekvieną rytą – mažas stikliukas prieš pusryčius.
Senelis vadino tai „kraujagyslių šluota”. Sakydavo: „Kas viduje švaru, tas ir veikia ilgai.”
Kaip tai veikia kraujotaką
Kai pradėjau domėtis, radau, kad šie trys ingredientai moksliškai pagrįsti:
Citrina – vitaminas C ir citrinų rūgštis stiprina kraujagyslių sieneles, mažina oksidacinį stresą. Polifenoliai žievelėje – dar vertingesni nei sultys.
Česnakas – alicinas reguliuoja cholesterolio lygį ir neleidžia kraujui per daug tirštėti. Sumažina riziką, kad susiformuos pavojingos plokštelės.
Imbieras – gingerolis plečia kraujagysles, mažina uždegimą, gerina mikrocirkuliaciją. Kraujas lengviau teka net per smulkiausius kapiliarus.
Kartu jie veikia sinergiškai – vienas sustiprina kito poveikį. Ne per vieną dieną, ne per savaitę – bet nuosekliai vartojant mėnesiais, metais.
Kaip pasiruošti namuose
Senelio receptas užrašų knygelėje buvo lakoniškas – jis rašė sau, ne kitiems. Bet atkūriau viską:
1. Citriną gerai nuplauname (geriausia ekologišką) ir supjaustome su žievele.
2. Česnaką nulupame – maždaug 3–4 skiltelės vienam litrui.
3. Imbierą nuplauname ir supjaustome plonomis griežinėliais – maždaug 2–3 cm gabaliuką.
4. Viską sudedame į puodą, užpilame litru vandens.
5. Kaitiname, kol pradeda garinti, bet nevirname – virimas sunaikina dalį naudingų medžiagų.
6. Atvėsiname, perpilame per sietelį, laikome šaldytuve.
Užtenka maždaug savaitei. Paskui ruošiame iš naujo.
Kada ir kiek gerti
Senelis gėrė vieną mažą stikliuką (50–70 ml) kiekvieną rytą, tuščiu skrandžiu, prieš pusryčius.
Jo sistema buvo paprasta: trys savaitės geria, viena savaitė pertrauka. Tada vėl iš naujo.
„Organizmui reikia atsikvėpti,” – aiškindavo. „Kaip ir žmogui – negali visą laiką dirbti be poilsio.”
Vartojimas prieš valgį padeda geriau įsisavinti veikliąsias medžiagas. Tuščias skrandis – tarsi švari lenta, kuri viską priima.
Kodėl vien recepto neužtenka
Senelis niekada nesakė, kad šis gėrimas – stebuklas. Jis gėrė jį kaip dalį viso gyvenimo būdo:
- Kasdien ėjo pėsčiomis – į parduotuvę, į sodą, tiesiog pasivaikščioti
- Valgė paprastai – daug daržovių, mažai perdirbto maisto
- Nesistresavo dėl smulkmenų – „kas bus, tas bus”
Receptas veikia, bet tik tada, kai visas gyvenimas jam padeda. Vienas stikliukas per dieną neišgelbės, jei visa kita griauna.
Kam šis receptas netinka
Užrašų knygelėje radau ir prierašą: „Marijai neduoti – ji geria vaistus nuo kraujo.”
Senelis žinojo, kad česnakas skystina kraują. Tiems, kas vartoja antikoaguliantus (pvz., varfariną), šis receptas gali būti pavojingas.
Taip pat turėtų vengti:
- Nėščios ir žindančios moterys
- Žmonės su rimtomis virškinimo problemomis
- Visi, kurie geria receptinius vaistus – bent jau prieš tai pasitarti su gydytoju
Natūralu nereiškia saugu visiems.
Kodėl tą receptą perrašė tris kartus
Grįžtu prie tos užrašų knygelės ir galvoju: kodėl senelis tą patį receptą užsirašė tris kartus skirtinguose puslapiuose?
Galbūt bijojo prarasti. Galbūt norėjo, kad kas nors rastų. Galbūt tiesiog tikėjo, kad tai – viena iš nedaugelio tikrai vertingų žinių, kurias verta perduoti.
Dabar tą receptą turiu aš. Ir kiekvieną rytą, gerdamas tą truputį rūgštų, truputį aštroką skystį, prisimenu žmogų, kuris nugyveno ilgiau, nei kas tikėjosi.
