Trisdešimt sekundžių. Tiek laiko užtrukdavo mano pietūs – kol močiutė vieną dieną padėjo ranką ant mano ir pasakė: „Sustok. Skaičiuok iki trisdešimt kiekviename kąsnyje.”
Pažiūrėjau į ją kaip į beprotę. Kas skaičiuoja kramtymą? Turiu darbų, skambučių, susitikimų. Pietus reikia „atlikti” ir bėgti toliau.
„Aš septyniasdešimt metų valgau lėtai,” – pasakė ji ramiai. „Ir niekada neturėjau problemų nei su svoriu, nei su skrandžiu. O tu?”
Neturėjau ką atsakyti.
Kodėl smegenys „vėluoja” 20 minučių
Pasirodo, močiutė žinojo tai, ką mokslininkai patvirtino tik vėliau. Sotumo signalai į smegenis keliauja lėtai – 20–30 minučių nuo valgio pradžios.
Jei suvalgote pietus per 10 minučių, smegenys vis dar galvoja, kad esate alkanas. Nors skrandis jau pilnas. Štai kodėl po greito valgio norite dar kažko – saldainio, kavos su pyragėliu, „tik mažo užkandžio”.
Lėtas kramtymas ištęsia valgymo laiką. Smegenys spėja „įsijungti”. Ir staiga pastebite – lėkštėje dar liko maisto, o jūs jau sotūs.
Kas vyksta burnoje, kai skubate
Močiutė nežinojo sudėtingų terminų, bet gastroenterologai paaiškina taip: seilėse yra fermentų, kurie pradeda skaidyti angliavandenius dar burnoje. Tai pirmas virškinimo etapas.
Kai praryjate dideliais gabalais – šie fermentai nespėja suveikti. Skrandis gauna pusiau paruoštą masę ir dirba dvigubai. Rezultatas? Pilvo sunkumas, pūtimas, mieguistumas po valgio.
Kiek reikia kramtyti? Specialistai sako: 20–30 kartų kiekvieną kąsnį, kol maistas tampa skysta mase. Riešutams ar mėsai – iki 50 kartų.
Skamba daug. Bet tai tik pirmas savaitę. Paskui tampa įpročiu.
Trys gudrybės, kurios padėjo man
Pirmą savaitę jaučiausi kvailai – sėdžiu, skaičiuoju, visi aplink jau baigė. Bet močiutė davė tris patarimus, kurie viską pakeitė:
Padėk šakutę. Kiekvieną kartą, kai įsidedi kąsnį – padėk įrankį ant stalo. Nepaimk, kol neprarijei. Fiziškai neįmanoma skubėti.
Išjunk ekraną. Kai žiūrite į telefoną ar televizorių, smegenys nefiksuoja valgymo. Praryjate automatiškai, net nepajutę skonio. Ir suvalgote dvigubai.
Kvėpuok tarp kąsnių. Vienas gilus įkvėpimas-iškvėpimas. Nervų sistema persijungia į „poilsio režimą”, virškinimas pagerėja.
Močiutė tai darė visą gyvenimą – net nežinodama, kodėl tai veikia.
Kas nutiko po mėnesio
Pirmą savaitę buvo keista. Antrą – pradėjau pastebėti skonius, kurių anksčiau nepajusdavau. Trečią – supratau, kad porcijos per didelės. Ketvirtą – natūraliai ėmiau valgyti mažiau.
Per mėnesį numetė 3 kilogramai. Be dietų, be kalorijų skaičiavimo, be draudimų. Tiesiog kramtydamas ilgiau.
Dingo pilvo pūtimas po valgio. Dingo tas mieguistumas, kai norisi tiesiog atsigulti. Dingo ir nuolatinis „alkis”, kuris iš tikrųjų buvo tiesiog įprotis kimšti.
Kodėl tai veikia geriau nei dietos
Dietos reikalauja valios. Kramtymas – tik įpročio.
Kai kramtote lėtai, fiziškai nespėjate sukimšti milžiniškos porcijos per trumpą laiką. Organizmas pats reguliuoja kalorijų kiekį – be programėlių, be svarstyklių, be kaltės jausmo.
Be to – geresnis maistinių medžiagų įsisavinimas. Tas pats maistas duoda daugiau naudos, kai tinkamai paruoštas virškinimui.
Močiutės išmintis prieš mokslinę literatūrą
Dabar, kai skaitau apie sotumo hormonus ir fermentų aktyvaciją, prisimenu močiutės žodžius prie stalo. Ji nežinojo terminų „leptinas” ar „amilazė”. Ji tiesiog žinojo, kad skubėti nevalia.
Kartais paprasčiausia išmintis ateina ne iš mokslinių straipsnių, o iš žmogaus, kuris septyniasdešimt metų darė tą patį dalyką – ir niekada nesiskundė.
Kitą kartą, kai sėsite prie stalo, pamėginkite suskaičiuoti iki trisdešimt. Gal ir jums močiutė buvo teisi.
