Mokslininkai nustatė, kad po 50 metų mažėjančią motyvaciją judėti pirmiausia lemia neurobiologiniai pokyčiai, o ne tinginystė. Tyrimai rodo, kad dėl sumažėjusio dopamino receptorių tankio smegenyse esančioje atlygio sistemoje fizinis krūvis reikalauja daugiau pastangų ir teikia mažiau pasitenkinimo. Kartu mažėja mitochondrijų efektyvumas, todėl sumažėja ląstelių energijos gamyba. Šie biologiniai pokyčiai paaiškina, kodėl vyresnio amžiaus žmonės priešinasi fiziniam krūviui, nors ir supranta jo naudą. Siekiant palaikyti fizinį aktyvumą, veiksmingiau nei valios pastangomis grindžiamos intervencijos gali pasirodyti poveikis smegenų atlygio keliams.
Mitochondrijų kaita: kaip su amžiumi keičiasi ląstelių energijos gamyba
Efektyvumas yra ląstelinės energijos gamybos pagrindas , tačiau šis esminis procesas smarkiai keičiasi, kai žmogus sulaukia penkiasdešimties metų. Tyrimai atskleidė, kad šiuo laikotarpiu vyksta esminiai mitochondrijų pokyčiai – šios ląstelių jėgainės tampa mažiau veiksmingos gaminant ATP, organizmo energijos valiutą.
Su amžiumi mitochondrijų skaičius ir kokybė mažėja, o mitochondrijų DNR kaupiasi mutacijos. Todėl raumenų ląstelės sunkiai gamina pakankamai energijos judėjimui, todėl fizinio aktyvumo metu jaučiamos didesnės pastangos.
Šis biologinis pokytis padeda paaiškinti, kodėl daugeliui žmonių po penkiasdešimties sumažėja motyvacija sportuoti, nepaisant to, kad fizinis krūvis išlieka svarbus sveikatai palaikyti.
Be raumenų ir sąnarių: Su amžiumi susijusio judesių silpnėjimo neurobiologiniai pagrindai.
Nors raumenys ir mitochondrijos vaidina svarbų vaidmenį judėjimui, sudėtingos smegenų neurobiologinės sistemos galiausiai lemia visus judesius.
Tyrimai atskleidė, kad su amžiumi smegenyse, kontroliuojančiose judėjimą, vyksta reikšmingi pokyčiai. Sumažėja bazinių ganglijų ir smegenėlių tūris ir pakinta neuromediatorių aktyvumas, ypač dopamino sistemose, kurios reguliuoja motyvaciją ir atlygį, susijusį su fiziniu aktyvumu.
Neurovaizdavimo tyrimai rodo, kad, sulaukus 50 metų, sumažėja ryšys tarp judesių planavimo regionų ir atlikimo kelių. Šie neurobiologiniai pokyčiai padeda paaiškinti, kodėl vyresnio amžiaus suaugusieji dažnai patiria sumažėjusią judesių varomąją jėgą, nors yra fiziškai pajėgūs.
Supratus šiuos smegenų pokyčius, galima rasti naujų terapinių tikslų, ne tik tradicines į raumenis orientuotas intervencines priemones, padedančias išlaikyti judrumą senstant.
Motyvacijos ir judėjimo ryšys: Motyvacijos ir judėjimo motyvacija: kodėl valios jėga nėra kaltininkė
Kai vyresnio amžiaus žmonėms mažėja motyvacija judėti, tai retai būna susiję su paprasčiausiu valios ar disciplinos trūkumu, kaip įprasta manyti.
Tyrimai rodo, kad neurobiologiniai pokyčiai vyksta smegenų dopamino sistemoje– atlygio grandinėje, kuri atsakinga už motyvaciją ir malonumo siekiantį elgesį.
Šie pokyčiai turi įtakos tam, kaip smegenys apdoroja su judėjimu susijusį atlygį, todėl fizinis aktyvumas tampa mažiau naudingas iš esmės.
Tyrimai rodo, kad su amžiumi dopamino receptorių tankis mažėja, ypač striatume – smegenų srityje, kuri yra labai svarbi judesių inicijavimui ir atlygio apdorojimui.
Šis neurologinis pokytis paaiškina, kodėl po 50-ies metų mankštinantis patiriama daugiau pastangų ir mažiau pasitenkinimo, o tai rodo, kad intervencijos turėtų būti orientuotos į judėjimo atlygio aspektų stiprinimą, o ne vien į valios stiprinimą.
Stebinantys atradimai iš laboratorijos: Ką gyvūnų tyrimai atskleidžia apie žmogaus judėjimą
Tyrimai su gyvūnais suteikė novatoriškų įžvalgų apie su amžiumi susijusį judesių silpnėjimą, kurios prilygsta žmogaus patirčiai. Tyrimai rodo, kad senstančios pelės patiria panašius dopamino kelio pokyčius kaip ir žmonės, o tai turi įtakos jų motyvacijai užsiimti fizine veikla.
Mičigano universiteto mokslininkai nustatė, kad vyresnėms pelėms, palyginti su jaunesnėmis, judėti reikia stipresnio atlygio. Tai rodo, kad smegenų atlygio sistema, o ne raumenų pajėgumas pirmiausia lemia su amžiumi susijusį aktyvumo sumažėjimą.
Mokslininkams dirbtinai stimuliuojant vyresnių pelių dopamino kelius, jų judėjimo modeliai priminė jaunesnių gyvūnų judėjimo modelius, o tai rodo, kad neurologiniai veiksniai,o ne fiziniai apribojimai, gali būti pagrindinė su amžiumi mažėjančio judrumo priežastis.
Atsparumo fiziniams pratimams biochemija: Kodėl jūsų kūnas, atrodo, kovoja su aktyvumu
Neurologinių tyrimų su gyvūnais rezultatai leidžia suprasti, kokie sudėtingi biocheminiai procesai lemia, kad fizinis aktyvumas po 50 metų tampa vis didesniu iššūkiu.
Tyrimai rodo, kad su amžiumi prastėja dopamino signalai, o tai tiesiogiai veikia judėjimo motyvaciją. Šis sumažėjimas vyksta kartu su mitochondrijų funkcijos pokyčiais raumeniniame audinyje, todėl sumažėja energijos gamybos efektyvumas.
Be to, senstančiuose organizmuose daugėja uždegimo žymenų, todėl mokslininkai tai vadina „atsparumu fiziniam krūviui”. Šie biocheminiai pokyčiai nėra tik psichologiniai – tai esminiai pokyčiai, susiję su tuo, kaip organizmas apdoroja fizinio krūvio signalus.
Smegenų atlygio keliai ne taip stipriai reaguoja į judėjimą ir kartu sustiprina signalus, susijusius su fiziniu diskomfortu fizinio aktyvumo metu.
Nutraukti šabloną: Įrodymais pagrįstos kovos su judesių mažėjimu strategijos
Kovojant su su amžiumi susijusiu judėjimo silpnėjimu, reikia strateginių intervencijų, nukreiptų tiek į fiziologinius, tiek į psichologinius pasipriešinimo mechanizmus.
Tyrimai rodo, kad struktūrizuoti fizinių pratimų protokolai, kuriuose aerobinė veikla derinama su pasipriešinimo treniruotėmis, veiksmingai neutralizuoja judėjimo nuosmukį, iš naujo kalibruodami dopaminerginius kelius ir mažindami uždegiminius biomarkerius.
Yra įrodymų, kad reikia pradėti nuo mažo intensyvumo, malonios veiklos, kuri sumažina organizmo pasipriešinimo fiziniam krūviui reakciją. Daugeliui vyresnių nei 50 metų suaugusiųjų labiau tinka palaipsniui didinti trukmę, o ne intensyvumą.
Be to, įtraukiant socialinius elementus, pastebimai pagerėja laikymosi rodikliai: grupinių programų laikymasis yra 67 % geresnis nei pavienių programų.
Nuoseklumas galiausiai pasirodo esąs vertingesnis už intensyvumą, nes padeda pakeisti neurobiologinį nenorą judėti.
Evoliucinė perspektyva: Kodėl mūsų kūnai užprogramuoti sulėtinti tempą
Evoliucijos požiūriu, žmogaus polinkis mažinti fizinį aktyvumą sulaukus vidutinio amžiaus yra prisitaikymo strategija, kuri kadaise padėjo mūsų protėviams išgyventi.
Antropologai teigia, kad energijos taupymas po reprodukcinio amžiaus medžiotojų ir rinkėjų visuomenėms teikė daug naudos. Ši „energijos taupymo hipotezė” teigia, kad dėl sumažėjusio judėjimo vyresnio amžiaus žmonės galėjo nukreipti išteklius imuninei funkcijai ir ląstelių priežiūrai.
Be to, sumažėjęs rizikingas elgesys apsaugojo sukauptas žinias, kurias buvo galima perduoti jaunesnėms kartoms.
Šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad šis užprogramavimas išlieka mūsų biologijoje dėl hormoninių pokyčių, medžiagų apykaitos pokyčių ir pakitusių dopamino signalizacijos kelių, kurie natūraliai mažina judėjimo motyvaciją senstant – kadaise naudingas bruožas, dabar neatitinkantis mūsų ilgesnio gyvenimo trukmės.
Poveikis sveikatos priežiūrai: Permąstyti fizinės terapijos ir fizinių pratimų skyrimą po 50 metų
Norint suprasti biologinius su amžiumi susijusio judesių susilpnėjimo pagrindus, reikia iš esmės keisti sveikatos priežiūros metodus, taikomus vyresniems nei 50 metų suaugusiesiems.
Tradiciniai pratimų receptai dažnai nepasiteisina, nes neatsižvelgiama į išsivysčiusius organizmo energijos išsaugojimo mechanizmus.
Veiksminga kineziterapija dabar turi apimti strategines intervencijas, kurios veikia kartu su šiomis biologinėmis tendencijomis, o ne prieš jas. Tai apima mažesnio intensyvumo, nuoseklius judėjimo modelius, o ne didelio intensyvumo režimus, kurie sukelia kompensacinį neveiklumą.
Sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai turėtų apsvarstyti galimybę skirti trumpesnius ir dažnesnius mankštos užsiėmimus, pabrėžti judesių įvairovę per dieną ir sutelkti dėmesį į veiklą, kuri teikia fizinę naudą ir psichologinį atlygį, kad būtų įveiktas natūralus organizmo pasipriešinimas judėjimui.
