Kiaulpienių arbata teikia daug žadančią naudą kepenims, paremtą tradiciniu vartojimu ir preliminariais moksliniais tyrimais. Joje yra junginių, skatinančių tulžies tekėjimą ir saugančių nuo oksidacinės pažaidos. Paprastai daugumai žmonių jis yra saugus, tačiau gali sukelti alerginių reakcijų arba sąveikauti su tam tikrais vaistais. Šiuolaikiniai tyrimai patvirtina kai kuriuos tradicinius teiginius, nors klinikinių tyrimų su žmonėmis vis dar nedaug. Tinkamas paruošimas iš kokybiškų šaltinių maksimaliai padidina galimą naudą ir sumažina riziką. Tolesnis tyrimas atskleidžia svarbius niuansus apie šią prieštaringai vertinamą natūralią priemonę.
Istorinis kiaulpienių, kaip vaistinių augalų, naudojimas
Kiaulpienės jau daugelį amžių įvairiose kultūrose buvo vertinamos kaip vaistinis augalas, ypatingą dėmesį skiriant kepenų sveikatai.
Tradicinė kinų medicina užfiksavo jos vartojimą jau VII a., o Amerikos indėnų gentys ją naudojo įvairiems negalavimams gydyti.
Europos žolininkai viduramžiais kiaulpienes priskyrė prie „karčiųjų žolelių”, kurios valo kraują ir palaiko kepenų funkciją.
Arabų medicinos tradicija įtraukė kiaulpienes į geltos ir kepenų ligų gydymo būdus.
Iki XVI a. ji buvo įtraukta į Europos farmakopėjas kaip diuretikas ir kepenų tonikas.
Toks platus istorinis pritaikymas įvairiose medicinos tradicijose leidžia manyti, kad kiaulpienių terapinė vertė peržengė kultūrines ribas.
Moksliniai įrodymai apie kiaulpienių naudą kepenims
Nors tradicinis vartojimas suteikia istorinį kontekstą, šiuolaikiniai moksliniai tyrimai kontroliuojamais tyrimais pradėjo patvirtinti kiaulpienių hepatoprotekcines savybes.
Keletas in vitro ir su gyvūnais atliktų tyrimų rodo, kad kiaulpienių ekstraktas apsaugo kepenų ląsteles nuo oksidacinio streso ir toksinų sukeltų pažeidimų. Žurnale „Food and Chemical Toxicology” paskelbti tyrimai parodė kiaulpienių gebėjimą normalizuoti kepenų fermentų kiekį ir mažinti uždegimo žymenis.
Atrodo, kad veiklieji junginiai – daugiausia taraxacinas, taraxasterolis ir įvairūs polifenoliai – skatina tulžies gamybą ir gerina detoksikacijos procesus.
Tačiau klinikinių tyrimų su žmonėmis vis dar nedaug, dauguma jų yra nedidelės apimties arba neturi griežtos metodikos. Šis atotrūkis tarp laboratorinių įrodymų ir patvirtintų klinikinių rezultatų reikalauja tolesnių tyrimų prieš nustatant galutinius medicininius teiginius.
Galimas šalutinis poveikis ir saugos problemos
Nors kiaulpienių arbata paprastai pripažįstama kaip saugi daugumai žmonių, jos vartojimas gali sukelti keletą reikšmingų nepageidaujamų poveikių, į kuriuos vartotojai turėtų atsižvelgti.
Galimos alerginės reakcijos, ypač tiems, kurie jautrūs Asteraceae šeimos augalams, įskaitant ambrozijas ir chrizantemas.
Kiaulpienės veikia kaip diuretikas ir gali sąveikauti su tam tikrais vaistais, ypač ličiu, antibiotikais ir diuretikais.
Jos sudėtyje esantis kalis gali turėti įtakos vaistams nuo kraujospūdžio arba jautriems asmenims sukelti hiperkalemiją.
Nėščios moterys, krūtimi maitinančios motinos ir asmenys, sergantys tulžies pūslės ligomis, prieš vartojimą turėtų pasitarti su sveikatos priežiūros paslaugų teikėjais.
Be to, laukinėje gamtoje surinktose kiaulpienėse gali būti pesticidų likučių, jei jos surinktos iš apdorotų teritorijų.
Kaip tinkamai paruošti ir vartoti kiaulpienių arbatą
Kiaulpienių arbatai ruošti reikia specialių metodų, kad būtų maksimaliai padidinta jos potenciali nauda kepenims ir kartu užtikrintas saugumas. Specialistai rekomenduoja naudoti šviežias arba džiovintas kiaulpienių šaknis ir lapus iš patikimų šaltinių, vengti pesticidų paveiktų arba pakelėse surinktų augalų.
Šaknų arbatai ruoškite 1-2 arbatinius šaukštelius susmulkintų šaknų 5-10 minučių pavirkite vandenyje.
Lapų arbatai 1-3 arbatinius šaukštelius džiovintų lapų 3-5 minutes pavirkite karštame vandenyje.
Vartojimo rekomendacijose siūloma gerti 1-3 puodelius per dieną, geriausiai tarp valgymų.
Pradedant nuo mažų kiekių, galima stebėti, ar neatsiranda nepageidaujamų reakcijų.
Atšaldyta arbata išlieka gyvybinga iki 48 valandų, neprarandant daug naudingų junginių.
Kiaulpienių arbatos palyginimas su kitomis kepenų paramos alternatyvomis
Svarstant kepenų sveikatą, kiaulpienių arbata yra tik viena iš keleto vartotojams prieinamų natūralių alternatyvų.
Kiti svarbūs pasirinkimai yra pieno raktažolė, artišokų lapų ekstraktas ir ciberžolė.
Pienių raktažolių sudėtyje yra silimarino, kurio hepatoprotekcinis poveikis kliniškai įrodytas labiau nei kiaulpienių.
Ciberžolės veiklioji medžiaga kurkuminas pasižymi daug žadančiomis priešuždegiminėmis savybėmis, o artišoko lapų ekstraktas palaiko tulžies gamybą.
Skirtingai nuo farmacinių priemonių, tokių kaip ursodeoksicholio rūgštis, šios natūralios alternatyvos paprastai turi mažiau šalutinių poveikių, tačiau jų mokslinis patvirtinimas nėra toks griežtas.
Šių alternatyvų veiksmingumo palyginimas tebėra sudėtingas dėl skirtingų veikliųjų medžiagų, dozių ir individualių fiziologinių reakcijų.
