Yra pojūtis, kurio niekaip neišmatuosi termometru ar kraujospūdžio aparatu. Jis nepasireiškia karščiavimu, bet verčia raudoti. Jis ne liga, bet paliečia giliausiai. Tai – katarsis.
Neseniai socialiniuose tinkluose pradėjo sklisti komentarai po vienu lietuvišku muzikiniu pasirodymu: „verkiau visą vakarą“, „nesupratau, kas su manim darosi“, „pirmą kartą daina taip stipriai palietė“. Vardas, kuris kartojamas vis dažniau – Katarsis. Bet ar mes tikrai suprantame, ką reiškia patirti katarsį?
Emocinis sprogimas, kurio neplanuoji
Katarsis – tai emocinė iškrova, staigus jausmų proveržis, po kurio ateina palengvėjimas. Tai gali būti ašaros po filmo, gilus atodūsis po ilgo pokalbio, ar net kūno drebulys klausantis muzikos. Tai ne visada malonu – dažnai skauda, bet tuo pačiu… paleidžia.
Ar esi kada jautęs, kad kažkas tave „pramušė“ taip, lyg būtum nuneštas banga? Ne dėl žodžių ar vaizdų – o dėl vidinės prasmės, kuri į tave įsirėžė. Tai ir yra katarsis. Ir tai – ne silpnumo ženklas, o ženklas, kad esi gyvas.
Kodėl šiemet apie tai kalbama garsiau nei įprastai?
Kai meno kūrinys, daina ar spektaklis sukelia kolektyvinį emocijų sprogimą – tai tampa socialiniu reiškiniu. Šiemet Lietuvoje tam impulsą davė viena melancholiška daina, kurią, regis, žino visi. Nesvarbu, ar mėgsti roko muziką, ar ne – kai emocinis kodas paliečia masę žmonių vienu metu, kyla bendra katarsio banga.
Bet iš kur tas poreikis verkti viešai? Kodėl žmonės nesigėdija rašyti, kad daina „sugrąžino vaikystės skausmą“ ar „priminė vienišumą“?
Gal todėl, kad mūsų visuomenė pavargo nuo dirbtinio pozityvumo. O tikros emocijos – net jei jos tamsios – suartina stipriau nei tuščias šypsnys.
Kas vyksta su kūnu per katarsį?
Moksliškai įrodyta, kad katarsis turi fiziologinį pagrindą. Per intensyvų emocinį išgyvenimą kūnas išskiria:
Dopaminą – malonumo hormoną, kuris kartais suveikia net po liūdesio.
Oksitociną – socialinio ryšio hormoną, stiprėjantį kai jaučiame „bendrą išgyvenimą“.
Kortizolį – streso hormoną, kuris po katarsio pradeda mažėti.
Reklama
Kai verkiame „iš gilumos“, iš tiesų vyksta cheminiai procesai, padedantys atstatyti emocinę pusiausvyrą. Dėl to po ašarų dažnai jaučiamės tarsi lengvesni, „išsivalę“.
Tad nenuostabu, kad tokie meniniai potyriai gali būti netgi terapinio pobūdžio – jie leidžia mums jausmus ne tik išjausti, bet ir paleisti.
Kodėl reikia leisti sau jausti iki galo?
Dauguma mūsų išmokyti užspausti emocijas: „nebūk jautrus“, „neverta dėl to verkti“, „būk stiprus“. Tačiau katarsis priešingas šiems patarimams – jis prašo leidimo išjausti viską. Ir tai – sveika.
Kai slopiname emocijas, jos niekur nedingsta – jos kaupiasi kūne. Ilgainiui tai gali pasireikšti per:
nemigą
nerimo sutrikimus
Reklamaįtampą raumenyse
chronišką nuovargį
Katarsis, nors ir sunkus, padeda natūraliai atsikratyti emocinio balasto. Kaip fizinis prakaitas padeda kūnui atsivėsinti, taip ašaros ar gilus jausmų proveržis – padeda atsivėsti sielai.
Ar katarsį galima išmokti išgyventi sąmoningai?
Taip, bet jis negali būti „sukurtas iš nieko“. Katarsis kyla iš autentiško ryšio – su savimi, su menu, su kita žmogaus emocija. Norėdami tai patirti dažniau:
Klausyk muzikos, kuri „nepalieka abejingo“ – net jei ji liūdna.
Leisk sau skaityti ar žiūrėti kūrinius, kurie provokuoja, o ne tik ramina.
ReklamaVesk emocijų dienoraštį – ir kai pajunti ašarų norą, neslopink jo.
Būtent tame – sąmoningas leidimas jausti – slypi didžiausia išlaisvinimo galia.
Muzika kaip kolektyvinis gydytojas
Kai viena daina priverčia šimtus žmonių išgyventi, dalintis, rašyti ir net… netylėti – tai reiškia, kad katarsis įvyko ne tik asmeniškai, bet ir visuomeniškai.
Muzika, kuri ne tik linksmina, bet ir išdrįsta paliesti žmogaus trapumą, keičia ne tik emocinę savijautą, bet ir kultūros kryptį. Ir galbūt šiuo metu mes išgyvename ne tik muzikinį virsmą, bet ir emocinio sąmoningumo proveržį.
