Daugelis daro tą pačią klaidą: krauna genėtas šakas į priekabas ir veža į sąvartyną. Moka už išvežimą, švaisto laiką, o paskui perka kompostą ir mulčių parduotuvėje.
Kiti renkasi „paprastesnį” kelią – sudegina. Bet čia prasideda problemos. Daugelyje savivaldybių deginimas be leidimo draudžiamas, o baudos siekia nuo keliasdešimt iki kelių šimtų eurų. Dar blogiau – jei ugnis išplinta, civilinė atsakomybė gali kainuoti tūkstančius.
Aš irgi kadaise vežiau ir deginau – kol suskaičiavau. Išvežimas – dvidešimt eurų. Kompostas – trisdešimt. Mulčius – dar trisdešimt. Beveik šimtas eurų per sezoną. O juk visa tai galėjau gauti nemokamai – iš tų pačių šakų.
Dabar niekas iš mano kiemo neiškeliauja. Ir pinigų nebeleidžiu.
Pirmas būdas: paversti kompostu
Paprasčiausias variantas – susmulkinti ir mesti į komposto dėžę. Jei turite smulkintuvą – puiku. Jei ne – tiesiog sukapokite kirviu ar pjūklu į mažesnius gabalus.
Smulkinta mediena skyla greičiau ir puikiai papildo kompostą. Ji suteikia struktūros – kad krūva „kvėpuotų” ir nesutrūnytų į vientisą masę.
Maišau šakas su žolės pjuvenomis ir lapais. Per metus gaunu puriausią humusą, kokį galima įsivaizduoti. Parduotuvėje tokio nenusipirksi.
„Iš pradžių galvojau, kad čia per daug darbo,” – prisipažino žmona. „Bet kai pamačiau, kiek sutaupom – persigalvojau.”
Antras būdas: mulčiuoti lysves
Smulkintos šakų skiedros – puikus mulčias. Užbarsčiau ant gėlių lysvių, aplink krūmus, tarp daržovių.
Nauda triguba. Pirma – sulaiko drėgmę, mažiau reikia laistyti. Antra – slopina piktžoles, mažiau reikia ravėti. Trečia – lėtai skyla ir maitina dirvą.
Storis turėtų būti apie penkis–septynis centimetrus. Per plona – nepadės, per stora – gali sutrikdyti oro apytaką.
Vienas sezono mulčiavimas sutaupo mažiausiai dešimt valandų ravėjimo. Ir bent trisdešimt procentų vandens. Tai jau verta pastangų.
Trečias būdas: hugelkultūros lysvės
Tai metodas, kurio išmokau iš vokiškų sodininkystės knygų. Skamba sudėtingai, bet iš tiesų paprasta.
Apačioje – stambios šakos. Ant jų – smulkesnės. Dar aukščiau – lapai, žolė, komposto likučiai. Viršuje – dirvos sluoksnis.
Kai visa tai suyra, išskiria šilumą ir maistines medžiagas tiesiai augalų šaknims. Gauni lysvę, kuri pati save šildo ir maitina. Tręšti beveik nereikia.
Pernai padariau vieną tokią lysvę eksperimentui. Cukinijos joje užaugo dvigubai didesnės nei įprastose lysvėse. Šiemet darau dar tris.
Ketvirtas būdas: sodo konstrukcijos
Ne visos šakos tinka smulkinti. Storos, tiesios – puikiai tinka atramoms. Lankstūs ūgliai – pinami į natūralius apvadus.
Pernai iš genėtų obelų šakų padariau atramas pomidorams. Šiemet – žemuogių lysvės kraštus. Atrodo gražiau nei plastikiniai ir nieko nekainuoja.
Žmona iš pradžių skeptiškai žiūrėjo: „Atrodys kaip skurdžiaus sodas.” Bet kai baigiau – pati pripažino, kad natūraliau ir jaukiau nei su parduotuvės produktais.
Kaimynai pradėjo klausinėti
Kai kaimynas Rimas pamatė, kad nevežu šakų į sąvartyną, paklausė: „O kur dedi?” Paaiškinau. Dabar ir jis smulkina.
Kitas kaimynas – Vytautas – perėmė hugelkultūros idėją. Jo žmona iš pradžių sakė, kad „krūva šiukšlių kieme”. Bet kai pamatė pomidorų derlių – nutilo.
Dabar mūsų gatvėje trys sodai, kurie nebeišveža šakų. Per metus – bent trys šimtai eurų sutaupyta trijuose ūkiuose. Ir nė vienas sąvartynas nepilnėja.
Kartais geriausi sprendimai – tie, kuriuos jau turime. Tiesiog reikia pažiūrėti kitomis akimis.
