Kiekvieną pavasarį ta pati kova. Garšva lenda iš visų kampų – po krūmais, palei tvorą, tarp braškių. Roviau, kapojau, pykau. Atrodė, kad ši žolė tyčiojasi iš manęs.
Pernai į svečius atvažiavo pusseserės draugė – botanikos dėstytoja iš universiteto. Pamačiusi, kaip tempu garšvą saujomis, sustojo kaip įbesta.
„Palauk. Tu ką, šitą meti į kompostą?”
Kai paaiškino, ką iš tikrųjų laiko rankose – pajutau, lyg būčiau metų metus išmetinėjusi pinigus.
Kas slepiasi po „piktžolės” etikete
Garšva – viena iš maistingiausių laukinių žolių, kokias galima rasti Lietuvoje. Ir ji auga pati, nemokamai, ten, kur daugelis ją laiko tik trukdžiu.
Vitaminas C – daugiau nei daugelyje kultūrinių daržovių. Pavasarį, kai organizmas išsekęs po žiemos, tai tikras turtas.
Geležis – lengvai įsisavinama forma. Padeda tiems, kas jaučia nuovargį, silpnumą, blyškumą.
Kalcis ir magnis – kaulams ir raumenims. Ne iš tablečių, o iš gyvo augalo.
Priešuždegiminės medžiagos – padeda organizmui kovoti su lėtiniu uždegimu, kuris slepiasi už daugelio ligų.
„Vaistinėje panašios sudėties preparatai kainuoja dešimtis eurų,” – pasakė botanikė. „O tu šitą meti lauk.”
Kodėl mūsų seneliai tai žinojo
Pasirodo, viskas jau buvo žinoma. Tik pamiršta.
Lietuvoje ir visoje Europoje garšva šimtmečius buvo pavasario sveikatos pagrindas. Kai baigdavosi žiemos atsargos, o pirmos daržovės dar neužaugusios – žmonės ėjo į lauką ir rinko tai, kas jau žaliavo.
Ne iš skurdo. Iš išminties.
Jie suprato tai, ką šiuolaikinis mokslas tik dabar patvirtina: laukiniai augalai, kurie kovoja dėl išgyvenimo, sukaupia daugiau naudingų medžiagų nei auginami šiltnamiuose, tręšiami ir laistomi.
Garšva niekada nebuvo „piktžolė”. Ji buvo nemokamas vaistas, augantis po kojomis.
Kada ir kaip rinkti, kad gautum daugiausiai naudos
Botanikė paaiškino, kad laikas – svarbiausia:
Rinkti anksti pavasarį – kol lapai jauni, švelnūs, dar nepradėję žydėti. Tada jie saldžiausi ir maistingiausi.
Po žydėjimo – per vėlu. Lapai pasidaro kartūs, kieti, mažiau vertingi.
Skinti tik lapus – šaknis palikti žemėje. Augalas ataugs, ir galėsi rinkti dar kartą.
Rinkti švariose vietose – toli nuo kelių, ne ten, kur šunys vaikšto, ne iš chemiškai apdorotų sodų.
„Geriausias laikas – balandis, gegužės pradžia,” – patarė ji. „Kai tik pamatysi tuos šviežius lapelius – skubėk.”
Penki būdai valgyti garšvą kasdien
Nereikia jokių sudėtingų receptų. Štai kaip paprasčiausia:
Į salotas. Jauni lapeliai švelnūs, šiek tiek primena petražoles. Sumaišyk su kitomis salotomis – net nepajusi, bet naudą gausi.
Į sriubą. Įmesk saują į bet kokią verdamą sriubą likus penkioms minutėms iki galo. Skonis beveik nepasikeis, o maistinė vertė – padidės.
Į kiaušinienę. Ryte kepant omletą ar kiaušinienę – įmaišyk smulkintų lapelių. Greita, paprasta, sveika.
Arbata. Šviežius arba džiovintus lapelius užpilk karštu vandeniu. Gauni šildantį gėrimą, kuris palaiko virškinimą.
Džiovinta kaip prieskoniai. Išdžiovink žemoje temperatūroje, susmulkink. Gali berti ant bet ko – sriubų, salotų, sumuštinių.
Kaip išsaugoti visai žiemai
Garšvos sezonas trumpas, bet galima pasiruošti atsargų:
Džiovinimas – iškloji lapus vėsioje, tamsioje vietoje. Kai visiškai išdžiūsta – sudedi į sandarų indą. Laiko metus ir ilgiau.
Šaldymas – šviežius lapus blanširuoji (sekundei į verdantį vandenį, paskui į šaltą), nusausini ir šaldai. Tinka sriuboms ir troškiniams.
Svarbiausia – apdoroti greitai po skynimo, kol lapai dar pilni gyvybės.
Kodėl dabar žiūriu į sodą kitomis akimis
Šį pavasarį pirmas kartas, kai nebesipykstu su garšva. Dabar ji man – ne priešas, o sąjungininkė.
Kiekvieną rytą pridedu saują į pusryčius. Nieko sudėtingo, nieko brangaus. Tiesiog naudoju tai, kas auga pats, nemokamai, po nosimi.
O kai kaimynai klausia, kodėl neberoviu tos „prakeiktos piktžolės” – tik šypsausi.
Kai kurias paslaptis geriau pasilaikyti sau.
