Italijoje, Ispanijoje, Portugalijoje ir daugelyje kitų Europos šalių tai – savaime suprantamas dalykas. Kiekviename name, viešbutyje ar net viešajame tualete rasite šį įrenginį šalia unitazo. Tačiau Lietuvoje apie jį vis dar kalbama pašnibždomis arba iš viso nekalbama.

Daugelis lietuvių, grįžę iš atostogų pietų Europoje, stebisi – kodėl ten vonios kambariai atrodo kitaip? Ir kodėl vietiniai taip įpratę prie to, kas mums atrodo egzotiška ar net keista?

Atsakymas paprastas: kalbame apie higieną. Tiksliau – apie tai, kaip mes rūpinamės savimi po apsilankymo tualete. Ir pasirodo, kad būdas, kurį dauguma lietuvių laiko vieninteliu teisingu, iš tiesų nėra nei pats švarausias, nei pats sveikiausias.

Ką sako mokslas ir gydytojai

Klinikiniai tyrimai ir gydytojų stebėjimai rodo vienareikšmišką tendenciją: valymas vandeniu yra efektyvesnis nei sausas valymas popieriumi. Vanduo geriau pašalina likučius, nesukelia mikroįbrėžimų ir mažina sudirginimo bei infekcijų riziką.

Ypač tai aktualu žmonėms, kenčiantiems nuo hemorojaus ar išangės įtrūkimų. Klinikinės gairės vis dažniau rekomenduoja vandenį kaip pirminį higienos metodą, nes jis padeda greičiau gyti ir išsaugo natūralią odos mikroflorą.

Tualetinis popierius, kad ir koks minkštas, vis tiek sukelia trintį. O trinčiai kartojantis kelis kartus per dieną, kiekvieną dieną, per daugelį metų – pasekmės gali būti juntamos.

Bidė – ne prabanga, o būtinybė

Taip, kalbame apie bidė – įrenginį, kuris Lietuvoje vis dar laikomas kažkuo egzotišku ar net juokingu. Tuo tarpu pietų Europoje jis yra tokia pat būtina vonios kambario dalis kaip kriauklė ar veidrodis.

Italijoje bidė privalomas pagal įstatymą – kiekviename name turi būti bent vienas. Japonijoje modernios tualeto sėdynės su integruotu vandens purškimu yra absoliuti norma – jų turi daugiau nei 80 procentų namų ūkių.

O Lietuvoje? Daugelis net nežino, kam tas „keistas daiktas” viešbučio vonios kambaryje skirtas.

Praktiniai sprendimai kiekvienam biudžetui

Gera žinia ta, kad norint pereiti prie higieniškesnio būdo, nebūtina remontuoti viso vonios kambario. Šiuolaikinės technologijos siūlo sprendimus kiekvienam biudžetui ir kiekvienai erdvei.

Paprasčiausias variantas – bidė antgalis, kuris montuojamas po esama tualeto sėdyne. Kaina prasideda nuo keliasdešimt eurų, o įrengimui nereikia jokių santechnikos darbų – užtenka prijungti prie esamo vandens šaltinio.

Vidutinės klasės sprendimas – elektrinė bidė sėdynė, kuri pakeičia įprastą tualeto sėdynę. Tokios sėdynės dažnai turi šildomo vandens funkciją, reguliuojamą purškimo stiprumą ir net džiovinimo galimybę. Kaina svyruoja nuo 200 iki 800 eurų.

Tradicinis variantas – atskiras bidė įrenginys šalia unitazo. Tai reikalauja daugiau vietos ir santechnikos darbų, tačiau yra klasikinis europietiškas sprendimas.

Kainos ir priežiūra

Pradinis investavimas greitai atsiperka. Sumažėja tualetinio popieriaus sąnaudos – tai ne tik ekonomija, bet ir ekologiškesnis pasirinkimas.

Priežiūra minimali: periodinis purkštuko valymas, kartais filtrų keitimas ir nukalkinimas, jei vanduo kietas. Metinės priežiūros išlaidos paprastai neviršija 20–50 eurų.

Svarbiausia prieš perkant – išmatuoti turimą erdvę ir patikrinti, ar yra galimybė prijungti prie vandens šaltinio. Daugumai kompaktiškų bidė priedų užtenka standartinio vonios kambario išplanavimo.

Kodėl lietuviai vis dar dvejoja

Pagrindinė kliūtis – ne techninės galimybės, o įsišaknijęs įprotis. Taip darė mūsų tėvai, taip darome mes, ir atrodo, kad kitaip būti negali.

Tačiau įpročiai keičiasi. Prieš trisdešimt metų dušas Lietuvoje buvo retenybė – dauguma maudėsi vonioje. Šiandien dušas yra norma. Panašiai gali nutikti ir su intymia higiena.

Tie, kurie jau išbandė bidė, retai grįžta prie vien tik popieriaus. Suvoktas švarumo jausmas, komfortas ir sveikatos nauda kalba patys už save.

Galbūt laikas ir Lietuvai prisivyti likusią Europą šiuo klausimu?