Prieš tūkstantį metų žmonės neturėjo antibiotikų, antiseptikų ar skubios medicinos pagalbos. Įpjovimas, nudeginimas ar gyvulio įkandimas galėjo baigtis mirtimi. Ir vis dėlto mūsų protėviai išgyveno, augino šeimas ir perdavė savo žinias ateinančioms kartoms.
Kaip? Atsakymas slypi senuosiuose rankraščiuose, kuriuos šiandien tyrinėja ir mokslininkai, ir istorikai. Vienas jų – paslaptingas receptas, kuriame sujungtos devynios žolės, specifinis paruošimo būdas ir ritualinė formulė. Stebina tai, kad šiuolaikiniai tyrimai rodo – daugelis šių augalų iš tiesų turi antiseptinių ir priešuždegiminių savybių. Mūsų protėviai žinojo daugiau, nei manėme.
Anglosaksų gydomoji tradicija
Kalbame apie devynių žolelių talismaną – anglosaksų medicininį receptą, išsaugotą Lacnunga rankraštyje, datuojamame maždaug 1000 m. e. m. Anglosaksai buvo germanų tautos – angelai, saksai ir jutai – kurie po romėnų pasitraukimo iš Britanijos sukūrė karalystes, tapusias viduramžių Anglija.
Jų gydymas buvo unikalus – jis derino praktinius vaistus su tariamais užkeikimais (vadinamais galdorais), pindamas pagoniškas ir krikščioniškas tradicijas į pragmatišką priežiūrą. Rankraščiuose užrašyti tepalai, augalų pavadinimai ir ritualiniai veiksmai, kurių tikslas buvo gydyti žaizdas ir neutralizuoti nuodus.
Devyni augalai – vienas tikslas
Recepte paminėtos devynios žolės: pelynas, gyslotas (plantainas), dilgėlė, avinžirnis, attorlaðe (tikriausiai koksnėlė arba betonija), ramunėlės, kriaušė (laukinė petražolė), kervelis ir pankolis (fenikelis).
Kiekviena iš jų turėjo savo vaidmenį. Gyslotas buvo vadinamas „motina” – jis naudotas žaizdoms gydyti. Pelynas laikytas apsaugininku nuo piktų dvasių ir ligų. Ramunėlės ramino, dilgėlės skatino kraujotaką, pankolis padėjo virškinimui.
Įdomu, kad kai kurie senosios anglų kalbos pavadinimai iki šiol kelia diskusijas – mokslininkai nesutaria, kokius konkrečius augalus jie reiškė.
Paruošimas: tarp medicinos ir ritualo
Receptas nurodė konkrečią procedūrą. Žoles reikėjo džiovinti ir sumalti, sumaišyti su senu muilu ir obuolių sultimis. Pankoliai buvo verdami su vandeniu ir pelenais. Tris kartus giedamas užkeikimas virš kiekvieno augalo ir obuolio.
Formulėse susipynė krikščioniškos ir germaniškos nuorodos – minimas Kristus ir dangus, bet kartu ir Woden (germanų dievas) bei „devynios šakelės”. Frazės „prieš tris ir prieš trisdešimt” buvo nukreiptos prieš nuodus ir ligas.
Galutinis produktas – pasta, tepama ant žaizdų. Ritualas derina fizinį tepalą ir tariamą formulę kaip vientisą gydymo sistemą.
Ką sako šiuolaikinis mokslas
Įdomiausia tai, kad mokslininkai, ištyręs šių augalų chemines savybes, rado nemažai pagrįstų mechanizmų.
Ramunėlių apigeninas turi įrodytą priešuždegiminį ir raminamąjį poveikį. Dilgėlės pasižymi priešuždegiminėmis savybėmis. Pankolio anetolis turi antimikrobinį poveikį. Gyslotas nuo seno žinomas kaip žaizdas gydanti žolė – tai patvirtina ir šiuolaikiniai tyrimai. Net obuolių fitocheminiai junginiai gali prisidėti prie antiseptinio poveikio.
Žinoma, apie kai kuriuos ingredientus – kervelį, avinėlį ir ginčytiną devintąją žolę – patikimų mokslinių duomenų nėra.
Tačiau bendra išvada aiški: anglosaksų receptas nebuvo vien „magija”. Jis derino realų antiseptinį ir priešuždegiminį poveikį su ritualine praktika, kuri stiprino tikėjimą gydymo galia.
Kodėl ritualas buvo svarbus
Gali kilti klausimas – kam reikalingas užkeikimas, jei žolės ir taip veikia? Atsakymas slypi žmogaus psichologijoje.
Ritualo autoritetas sustiprindavo pastebimus efektus. Kai žmogus tikėjo, kad gydymas veiks, jo organizmas geriau reagavo – tai vadiname placebo efektu, kuris yra visiškai realus ir išmatuojamas. Bendruomeninė priežiūra, kurioje susiliejo praktinė farmakologija ir bendra prasmė, buvo efektyvesnė nei vien cheminis poveikis.
Anglosaksų gydytojai intuityviai suprato tai, ką šiuolaikinė medicina tik pradeda pripažinti – gydymas yra ne tik chemija, bet ir santykis, tikėjimas ir bendruomenė.
Ar galima tai pritaikyti šiandien
Daugelis šių žolių naudojamos ir šiandien. Ramunėlių arbata ramina ir padeda užmigti. Dilgėlių kompresai naudojami kraujotakai gerinti. Pankoliai padeda virškinimui. Gyslotis vis dar laikomas natūraliu žaizdų gydymo augalu.
Tačiau svarbu suprasti ribas. Senovinis receptas nėra šiuolaikinės medicinos pakaitalas. Rimtoms žaizdoms, infekcijoms ar ligoms reikalinga profesionali medicininė pagalba.
Jei norite eksperimentuoti su tradicinėmis žolelėmis, pradėkite nuo paprastų, gerai žinomų pritaikymų: ramunėlių arbatos, dilgėlių kompresų ar pankolio užpilo. Naudokite tvarius šaltinius ir tiksliai identifikuokite augalus.
Palikimas, kuris gyvas
Devynių žolelių talismanas yra daugiau nei istorinė įdomybė. Jis atskleidžia, kaip mūsų protėviai derino empirinius stebėjimus su kultūrinėmis praktikomis, sukurdami gydymo sistemas, kurios veikė – galbūt ne visada taip, kaip jie manė, bet veikė.
Šiandien, kai vis daugiau žmonių domisi natūraliomis priemonėmis ir tradiciniu gydymu, verta prisiminti: mūsų senoliai nebuvo naivūs. Jie stebėjo, eksperimentavo ir perdavė tai, kas veikė. Mokslas padeda mums suprasti, kodėl tai veikė – ir atskirti tikrą poveikį nuo tikėjimo.
Galbūt svarbiausia pamoka yra ta, kad gydymas visada buvo daugiau nei vaistai. Jis buvo – ir tebėra – santykis tarp žmogaus, gamtos ir bendruomenės.
