Niekada nemėgau kartaus skonio. Kai mama pastatė ant stalo tamsų, kavos spalvos gėrimą ir liepė gerti kiekvieną rytą, pažiūrėjau į ją kaip į beprotę. „Kas čia?” – paklausiau. „Gerk mėnesį, paskui pakalbėsim” – atsakė ji ir daugiau nieko neaiškino.
Pirmas gurkšnis buvo baisus. Kartu, žemiškas, visiškai kitoks nei kava. Antrą dieną jau buvo lengviau. Po savaitės net pradėjau laukti to rytinio ritualo.
Bet tikras pokytis atėjo po mėnesio, kai nuėjau pas gydytoją rutininiam tyrimui. Pažiūrėjo į cukraus rodiklius ir paklausė: „Ką pakeitėte? Skaičiai geresni nei prieš pusmetį.”
Kas buvo tame puodelyje
Mama gėrimą vadino tiesiog „šaknim”. Kai pagaliau iškvočiau receptą, paaiškėjo – tai cikorijos šaknies arbata, į kurią ji dar įmaišydavo šiek tiek džiovintos kiaulpienės.
Cikoriją daugelis laiko piktžole – mėlynais žiedais augalas, kuris auga pakelėse ir niekam nereikalinguose plotuose. Bet jo šaknyje slypi kažkas, ką mūsų seneliai žinojo, o mes pamiršome.
Cikorijos šaknyje gausu inulino – tai tirpiosios skaidulos, kurios veikia kaip prebiotikas. Paprasčiau tariant, maitina gerąsias žarnyno bakterijas. O kai žarnynas sveikesnis, organizmas geriau reguliuoja cukrų kraujyje po valgio.
Ką cikorija daro kepenims
Bet inulinas – tik pusė istorijos. Cikorijos šaknyje yra karčiųjų junginių, kurie daro tai, ko kepenis negauna iš įprastos mitybos: skatina tulžies tekėjimą.
Kai tulžis teka normaliai, kepenis dirba lengviau. Riebalai virškinami efektyviau. Dingsta tas sunkumo jausmas po riebesnio valgio, kai norisi tiesiog atsigulti ir nejudėti.
Mama sakė, kad jos močiutė vadino cikoriją „kepenų šluota”. Skambėjo juokingai, bet dabar suprantu – tai gana tikslus apibūdinimas.
Kodėl ji maišė su kiaulpiene
Paklausiau mamos, kam į tą cikoriją dar dėti kiaulpienę. „Viena kitą sustiprina” – atsakė ji. Ir pasirodo, buvo teisi.
Kiaulpienė – dar viena „piktžolė”, kuri iš tikrųjų turi stiprų poveikį organizmui. Ji lengvai skatina tulžies pūslės darbą ir turi švelninantį poveikį virškinimui.
Kai šie du augalai veikia kartu, efektas sustiprėja: cikorija maitina žarnyną ir skatina tulžį, kiaulpienė papildo tą patį veikimą iš kitos pusės. Rezultatas – lengvesnis virškinimas ir stabilesnis cukrus po valgio.
Kaip paruošti ir kiek gerti
Mamos receptas paprastas: 1–2 arbatiniai šaukšteliai džiovintos cikorijos šaknies užpilami 250 ml karšto vandens ir verdama 5–10 minučių ant mažos ugnies. Galima pridėti šaukštelį džiovintos kiaulpienės.
Gerti vieną mažą puodelį ryte prieš pusryčius arba po sunkesnio valgio. Mama pabrėžė: svarbiau reguliarumas nei kiekis. Vienas puodelis kasdien duoda daugiau nei trys puodeliai retkarčiais.
Kas nenori gaminti arbatos, gali nusipirkti cikorijos miltelių – šaukštelį įmaišyti į košę ar jogurtą. Arba tiesiog pakeisti rytinę kavą skrudinta cikorija – parduotuvėse ji parduodama kaip kavos pakaitalas.
Kam geriau susilaikyti
Nors cikorija – natūralus produktas, ji tinka ne visiems. Mama perspėjo: jei turi tulžies akmenų – geriau nekoks su tulžies skatinimu. Cikorija gali suaktyvinti tulžies tekėjimą, o tai su akmenimis – rizikinga.
Taip pat nėščios, maitinančios moterys ir tie, kas vartoja vaistus cukrui reguliuoti, turėtų pasitarti su gydytoju. Ne todėl, kad cikorija pavojinga – o todėl, kad ji veikia tuos pačius procesus kaip kai kurie vaistai.
Ir dar vienas dalykas: per didelės dozės gali sukelti viduriavimą. Mažiau yra daugiau – tai mamos pagrindinis principas.
Dabar tą gėrimą geriu pats. Ne kiekvieną dieną, bet kelis kartus per savaitę tikrai. Skonis jau seniai neatrodo keistas – priešingai, kava dabar atrodo per daug dirbtina.
O kai mama paklausė, ar supratau, kodėl ji nedavė jokių paaiškinimų iš pradžių, tik šypsojausi. Žinojau atsakymą: jei būtų pasakiusi „gerk cikorijos arbatą kepenims ir cukrui”, būčiau numojęs ranka. O dabar – turiu savo patirtį ir savo rodiklius.
