Bičių propolis pasižymi daug žadančiomis antimikrobinėmis savybėmis laboratoriniais tyrimais, patvirtinančiais jo veiksmingumą prieš įvairius patogenus, įskaitant MRSA. Tačiau klinikiniai įrodymai tebėra riboti ir nenuoseklūs. Produkto sudėtyje yra daugiau kaip 300 biologiškai aktyvių junginių, kurie labai skiriasi priklausomai nuo geografinės kilmės, todėl kyla standartizacijos problemų. Saugumo problemas kelia galimos alerginės reakcijos jautriems bitėms žmonėms. Nors propolis šimtmečius tradiciškai naudojamas įvairiose civilizacijose, norint nustatyti tikrąją jo vertę, reikia toliau tirti atotrūkį tarp laboratorinių rezultatų ir klinikinio pritaikymo.
Bičių propolio istorija ir tradicinis naudojimas
Per visą žmonijos istoriją bičių propolis buvo vertinamas dėl savo gydomųjų savybių daugelyje civilizacijų. Senovės egiptiečiai jį naudojo balzamavimui ir žaizdoms gydyti, o graikų ir romėnų gydytojai užfiksavo jo antimikrobinį poveikį. Hipokratas esą skyrė propolio žaizdoms ir opoms gydyti.
Viduramžių Europoje propolis tapo svarbia liaudiškų vaistų nuo infekcijų ir burnos sveikatos sudedamąja dalimi. Tradicinė kinų medicina jį naudojo karščiavimui ir uždegimams gydyti.
Panašiai propolį dėl jo gydomųjų savybių naudojo ir Amerikos vietinės kultūros. Šis bičių iš medžių pumpurų surinktas dervingas mišinys išliko tradicinės medicinos vaistinėlėse iki pat XX a., kai atsirado šiuolaikiniai antibiotikai.
Mokslinė analizė: Aktyvūs bičių propolio junginiai
Cheminis bičių propolio sudėtingumas sužavėjo šiuolaikinius mokslininkus, kurie nustatė daugiau kaip 300 biologiškai aktyvių junginių jo lipnioje matricoje. Tai flavonoidai, fenolinės rūgštys, terpenai ir įvairūs esteriai, kurie labai skiriasi priklausomai nuo geografinės kilmės ir augalinių šaltinių.
Tyrimų metu išskirti specifiniai junginiai, tokie kaip pinocembrinas, galanginas ir kofeino rūgšties fenetilo esteris (CAPE), turintys antimikrobinių ir priešuždegiminių savybių. Šių junginių koncentracija ir sudėtis lemia jo gydomąjį veiksmingumą.
Šiuolaikiniai chromatografijos metodai leido atlikti standartizavimo darbus, nors tarp mėginių išlieka nemažai skirtumų, o tai apsunkina nuoseklų klinikinį taikymą ir apsunkina tradicinių teiginių mokslinį patvirtinimą.
Moksliniai įrodymai: Propolio antimikrobinės savybės
Daugybė laboratorinių tyrimų patvirtino įspūdingas propolio antimikrobines savybes prieš įvairius patogenus. Tyrimais įrodytas veiksmingumas prieš gramteigiamas bakterijas, įskaitant MRSA ir streptokokus, ir nevienodas veiksmingumas prieš gramneigiamas bakterijas.
Keletas tyrimų rodo, kad propolis slopina herpes simplex, gripo ir ŽIV virusų replikaciją in vitro.
Tačiau klinikinių įrodymų vis dar nedaug. Daugumą tyrimų sudaro in vitro tyrimai ir bandymai su gyvūnais, o aukštos kokybės klinikinių tyrimų su žmonėmis yra nedaug.
2018 m. atliktoje sisteminėje apžvalgoje pabrėžtas propolio potencialas, tačiau pabrėžta, kad prieš nustatant galutinius medicininius teiginius reikia standartizuotų ekstraktų ir didesnių kontroliuojamų tyrimų.
Klinikinis taikymas ir laboratoriniai rezultatai
Laboratorinių tyrimų rezultatų perkėlimas į veiksmingą klinikinį taikymą yra vienas didžiausių iššūkių propolio tyrimuose. Nors in vitro tyrimai nuolat įrodo propolio antimikrobines savybes prieš įvairius ligų sukėlėjus, klinikinių tyrimų rezultatai dažnai būna prieštaringi. Šį neatitikimą lemia keli veiksniai: propolio mėginių standartizavimo problemos, biologinio prieinamumo žmogaus organizme apribojimai ir metodologiniai tyrimų skirtumai.
Keletas klinikinių taikymų yra perspektyvūs, ypač odontologijoje, kur propolio pagrindu pagaminti burnos skalavimo skysčiai mažina apnašų susidarymą, ir dermatologijoje – žaizdų gijimui.
Tačiau dauguma bandymų su žmonėmis tebėra nedidelio masto ir turi metodologinių trūkumų. Kad propolį būtų galima rekomenduoti kaip patikimą alternatyvą įprastiniams antibiotikams, būtini didesni, standartizuoti klinikiniai tyrimai.
Su sauga susiję klausimai ir propolio produktų teisinis statusas
Dauguma propolio produktų patenka į pilkąją reguliavimo zoną, nes nėra nei visiškai patvirtinti kaip vaistai, nei visiškai atmesti kaip maisto papildai.
FDA neįvertino daugumos komercinių propolio preparatų saugumo ar veiksmingumo, todėl vartotojams tenka vadovautis galimai nesuderintais kokybės standartais.
Didžiausią susirūpinimą kelia alerginės reakcijos, ypač asmenims, jautriems bičių nuodams.
Kai kuriuose tyrimuose užfiksuoti kontaktinio dermatito ir retų anafilaksinių reakcijų atvejai.
Be to, propolis gali sąveikauti su tam tikrais vaistais, įskaitant kraują skystinančius ir imunosupresantus.
Nesant standartizuotos reguliavimo priežiūros, propolio koncentracija ir cheminė sudėtis įvairiuose produktuose gali labai skirtis, o tai apsunkina tiek mokslinių tyrimų interpretavimą, tiek dozavimo rekomendacijas gydymui.
