Sėdėjau Vilniaus „Lokyje” su lenkų draugais. Užsakiau bebro kepsnį – vieną brangiausių patiekalų meniu. Kai padavėjas atnešė, Agnieszka pažiūrėjo į lėkštę ir paklausė: „Ar tu rimtai tai valgysi?”
„Taip. Tai delikatesas.”
Ji pakėlė antakius, atsirėmė į kėdę ir pasakė: „Lenkijoje tai niekas nevalgytų. Niekada.”
Ir tada prasidėjo pokalbis, kuris mane nustebino.
Kodėl lietuviams – delikatesas, lenkams – tabu
Paklausiau Agnieszkai, kodėl toks pasibaisėjimas.
„Bebras – tai… ne maistas. Tai gyvūnas, kurį saugome. Valgyti jį – barbariška.”
Bet aš žinojau istoriją. Ir papasakojau jai.
„Žinai, kad viduramžiais jūsų bajorai valgė bebrus per gavėnią? Bažnyčia leido – pripažino bebrus „žuvimis” dėl jų plokščios uodegos ir vandens gyvenimo.”
Ji nustebo: „Rimtai?”
„Rimtai. Tai buvo teologinė spraga. Kai mėsa buvo uždrausta – bebras buvo leidžiamas. Jūsų protėviai tai valgė šimtmečius.”
Agnieszka tylėjo. Paskui pasakė: „Bet dabar – niekas to neprisimena. Mums tai tiesiog keista.”
Ką iš tikrųjų jauti ragaudamas
Bebro kepsnys gulėjo lėkštėje – tamsus, rūkytas, blizgantis. Atpjoviau gabalą ir paragavau.
Skonis – tarp elnienos ir liesos jautienos. Tvirta, bet sultinga tekstūra. Ir keistas, subtilus saldumas – nuo augalinės bebro mitybos.
„Pabandyk bent kąsnį,” – pasiūliau Agnieszkai.
Ji papurtė galvą: „Ne. Tikrai ne.”
Bet jos vyras Marek pabandė. Sukramtė, pagalvojo ir pasakė: „Neblogai. Panašu į elnieną.”
„Matai,” – nusišypsojau. „Ne taip baisu.”
„Vis tiek keista,” – atsakė jis. „Bet pripažįstu – skanu.”
Kaip tai pasiekia stalą
Paklausiau padavėjo apie bebro mėsos kelią iki restorano.
„Viskas legalu ir kontroliuojama,” – paaiškino jis. „Medžioklė pagal kvotas, veterinarinė apžiūra, Europos saugos standartai. Kiekvienas gyvūnas tikrinamas prieš apdorojimą.”
Tai ne kažkoks juodosios rinkos produktas. Tai sertifikuota, saugi, tradicinė lietuviška virtuvė.
„Brangu, nes reta,” – pridūrė padavėjas. „Ir todėl, kad ruošti reikia įgūdžių.”
Maistingumas, kurio nesitikėjau
Vėliau pasidomėjau bebro mėsos sudėtimi. Ir nustebau.
Daug geležies – biologiškai prieinamos, lengvai įsisavinamos. Cinkas, varis, B grupės vitaminai. Pilnavertis baltymas. Mažai riebalų.
Mitybos specialistai sako, kad laukinė mėsa dažnai maistingesnė nei pramoninė. Bebras – ne išimtis.
Kultūrų skirtumas toje pačioje lėkštėje
Išėjome iš „Lokio” vėlai vakare. Agnieszka vis dar kraipė galvą.
„Niekada nesuprasiu, kodėl jūs tai valgote.”
„O mes nesuprantame, kodėl jūs ne,” – atsakiau. „Jūsų protėviai valgė šimtmečius. Mes tiesiog nenutraukėme tradicijos.”
Ji pagalvojo ir pasakė: „Gal mes tiesiog pamiršome. Gal per tuos dešimtmečius tradicija išnyko, o liko tik baimė.”
Marek linktelėjo: „Aš bent paragavau. Ir pripažįstu – nesigailiu.”
Agnieszka žiūrėjo į jį pakraupusi: „Tu irgi dabar valgysi bebrus?”
„Ne sakau, kad valgysiu. Sakau, kad suprantu, kodėl lietuviai valgo.”
Tai gal ir yra skirtumas. Kartais tai, kas vienai kultūrai – brangus delikatesas, kitai – nesuprantamas tabu. Ne todėl, kad skiriasi skonis ar maistingumas. O todėl, kad skiriasi atmintis ir tradicija. Mes prisimename – jie pamiršo.
