Nuo COVID-19 pradžios pastebėjau, kad kažkas pasikeitė – ir ne aš vienas. Mokslininkai dabar fiksuoja, kaip mūsų smegenys fiziškai pasikeitė reaguodamos į unikalų pandemijos stresą. Neuroplastiškumas, leidžiantis mūsų protui prisitaikyti, veikė viršvalandžius, keisdamas viską – nuo to, kaip mes reaguojame į socialinius santykius, iki bazinio nerimo lygio. Dabar net mano sprendimų priėmimas yra kitoks. Kas konkrečiai įvyko mūsų smegenyse per tuos nežinomybės mėnesius ir ar šie pokyčiai yra ilgalaikiai? Atsakymai gali jus nustebinti.
Neuroplastiškumas: Kaip ilgalaikis stresas pertvarkė mūsų smegenis
Trejus metus trukęs su pandemija susijęs stresas ne tik pakeitė mūsų kasdienius įpročius – jis fiziškai pakeitė mūsų smegenis. Neurologai tai vadina „neuroplastiškumu”, t. y. nepaprastu smegenų gebėjimu persitvarkyti reaguojant į ilgalaikę patirtį.
Kai uždarymo metu susidūriau su ilgalaikiu nerimu ir nežinomybe, mano amigdala– smegenų grėsmės detektorius – tapo itin budri. Tuo tarpu mano prefrontalinės žievės, atsakingos už racionalių sprendimų priėmimą, aktyvumas sumažėjo.
Šis persitvarkymas paaiškina, kodėl galite jausti didesnę emocinę reakciją arba sunkiau priimti sprendimus nei anksčiau. Geros naujienos? Tas pats neuroplastiškumas, kuris pakeitė mūsų smegenis, gali padėti mums pasveikti. Sąmoningumo praktika, rutina ir prasmingi ryšiai palaipsniui atkuria subalansuotus nervų takus.
Socialinis persitvarkymas: Mūsų tarpasmeninių grandinių transformacija
Nors pandemija pakeitė mūsų nervų grandinę, ji iš esmės pakeitė mūsų bendravimo su kitais žmonėmis būdą, iš esmės pakeisdama mūsų socialines smegenis. Mokslininkai užfiksavo, kaip ilgalaikė izoliacija sutrikdė mūsų veidrodinių neuronų sistemą– smegenų ląsteles, kurios suaktyvėja ir tada, kai atliekame veiksmus, ir tada, kai stebime, kaip juos atlieka kiti.
Tai turi įtakos tam, kaip mes interpretuojame veido išraiškas, nustatome tinkamą asmeninį atstumą ir reaguojame į socialines užuominas. Daugelis iš mūsų patiria didesnį socialinį nerimą arba naujai įvertina prasmingus ryšius.
Neurovaizdavimo tyrimai rodo, kad mūsų amigdala ir prefrontalinė žievė– sritys, valdančios emocines reakcijas ir socialinių sprendimų priėmimą, – prisitaikė prie šios „naujos normos” ir ilgam pakeitė tai, kaip mes orientuojamės tarpasmeninėje aplinkoje.
Naujas nerimo pagrindas: Po pandemijos kilusios rizikos vertinimo supratimas
Pandemija iš esmės pakeitė mūsų smegenų grėsmių aptikimo sistemą, todėl atsirado nauja mūsų aplinkos suvokimo ir reagavimo į galimus pavojus sistema. Tai, kas anksčiau atrodė nepavojinga – perpildytas liftas, kosulys, durų rankena – dabar daugeliui iš mūsų sukelia padidintą budrumą.
Neuromokslas atskleidžia, kad tai ne tik psichologinis, bet ir neurobiologinis prisitaikymas. Mūsų amigdala– smegenų pavojaus sistema – persikalibravo dėl ilgalaikio streso poveikio. Tyrimai rodo, kad šis perkalibravimas gali išlikti dar ilgai po to, kai ūmi grėsmė išnyksta.
Šio pokyčio supratimas padeda mums orientuotis naujoje realybėje su užuojauta, o ne savęs smerkimu. Jūsų padidėjęs rizikos vertinimas nėra silpnumas – tai jūsų smegenys jus saugo.
Kognityviniai pokyčiai: Dėmesys, atmintis ir sprendimų priėmimas po uždarymo
Daugelis pandemiją išgyvenusių žmonių pasakoja apie didelius kognityvinių funkcijų pokyčius, ypač apie tai, kaip jie apdoroja informaciją, išsaugo prisiminimus ir priima kasdienius sprendimus.
Tyrimai rodo, kad padidėja „dėmesio susiaurėjimas” – intensyviai sutelkiame dėmesį į potencialias grėsmes, o periferinę informaciją filtruojame. Tikriausiai pastebėjote ir atminties formavimosi pokyčius, nes streso hormonai sutrikdo smegenų patirties kodavimą.
Sprendimų nuovargis tapo plačiai paplitęs, nes susidūrėme su precedento neturinčiais saugumo sprendimais. Mačiau, kaip tai pasireiškia mano pacientams, kurie pasakoja, kad jaučiasi psichologiškai „migloti”, kai svarsto pasirinkimus, kurie anksčiau buvo savaime suprantami.
Tačiau šie kognityviniai pokyčiai nėra nuolatiniai. Sąmoningai ir tinkamai padedant, smegenų gebėjimas prisitaikyti gali padėti atkurti pusiausvyrą.
Atsparumo paradoksas: kodėl vieni protai klestėjo, o kitiems sunkiai sekėsi
Bene labiausiai intriguojantis psichologinis pandemijos reiškinys yra tai, ką mokslininkai dabar vadina „atsparumo paradoksu”. Žvelgiant ne tik į kognityvinį poveikį, bet ir į tai, kaip žmonės reagavo į vienodus streso veiksnius.
Vieni patyrė alinantį nerimą ir depresiją, kiti atrado netikėtą stiprybę ir augimą. Išankstiniai apsauginiai veiksniai,tokie kaip stiprūs socialiniai ryšiai, finansinis saugumas ir veiksmingi įveikos mechanizmai, atliko svarbų vaidmenį nustatant rezultatus.
Neurobiologija atskleidė, kad atsparumas nėra fiksuotas; jį galima lavinti pasitelkiant sąmoningumą, dėkingumo praktiką ir kognityvinius pokyčius. Šios žinios suteikia vilties: psichologiniai pandemijos padariniai nėra iš anksto nulemti. Suprasdami atsparumo veiksnius, galime geriau padėti tiems, kurie vis dar susiduria su sunkumais, kartu mokydamiesi iš tų, kuriems tai pavyko.
