Sodininkas laukia ramios, švelnios dirvos spalio pradžioje ir prieš sodindamas užrašo tikslias sąlygas.
Svarbiausiais veiksniais laikomi didelių, tvirtų, ligų nepažeistų skiltelių atranka ir biognojaus išdėstymas sekliose vagose.
Atstumas, pakreipta orientacija ir vengimas sutankinti laikomi kintamaisiais veiksniais, padedančiais sumažinti puvimą.
Aprašymas yra klinikinis, sutelktas į pakartojamus veiksmus ir užsimena apie vieną paprastą triuką, kuris užtikrina nuosekliai pilnus svogūnėlius.
Kodėl aš laukiu tinkamo momento rudens česnakui sodinti
Spalio pradžioje sodininkas laukia rudens česnako sodinimo, nes laikas tiesiogiai veikia šaknų įsitvirtinimą ir išlikimą žiemą: per anksti arba staigaus atšalimo metu sodinant kyla pavojus, kad šaknų sistema bus silpna arba bus pažeista šalčio, o tinkamu laiku sodinant skiltelės gali išauginti pakankamai šaknų prieš ramybės laikotarpį, užtikrinant stipresnį ir produktyvesnį derlių kitą vasarą. Stebėtojas įvertina dirvos temperatūrą, pastarojo meto oro tendencijas ir prognozes, kad išvengtų vėlyvo karščio ar staigaus atšalimo. Ritualinis laiko pasirinkimas yra mažiau svarbus nei ramios, šiltos dienos pasirinkimas, kai dirvožemis yra tinkamas darbui. Šis apgalvotas požiūris siekia optimizuoti šaknų augimą, sumažinti žiemos nuostolius ir pagerinti kito sezono derlių.
Geriausių veislių ir sėklinių skiltelių pasirinkimas pilnoms galvutėms
Keletas aiškių veiksnių lemia, kurios česnako veislės ir sėklinės skiltelės duos pilnas, gerai susiformavusias galvutes: veislės tipinis skiltelių skaičius ir prisitaikymas prie klimato, atskirų sodinamų skiltelių dydis ir sveikata bei ankstesnis be ligų tvarkymas. Objektyvus vertinimas palankus vėlyvą rudenį, vietos sąlygoms pritaikytoms veislėms, kurios, kaip žinoma, duoda 8–12 skiltelių ar daugiau, kai vyrauja tokios sąlygos. Sėklų skiltelės turėtų būti didžios, tvirtos, be dėmių ar puvinių; mažos ar pažeistos skiltelės reiškia mažesnius svogūnėlius. Išankstinis apdorojimas nekenksmingais biopreparatais sumažina ligų riziką. Kilmės vietos registravimas ir veislių bandymas per kelis sezonus patobulina atranką, maksimaliai padidindamas tikimybę gauti nuosekliai pilnas galvas.
Dirvos paruošimas ir biohumuso pridėjimas ilgalaikiam maitinimui
Pasirinkus tvirtas veisles ir sveiką sėklą, dėmesys skiriamas lysvės paruošimui ir biohumuso įterpimui, siekiant užtikrinti pastovų maitinimą per visą auginimo sezoną. Dirva yra purenama, siekiant pagerinti aeraciją ir šaknų įsiskverbimą; dideli organiniai likučiai paliekami vietoje, kad suskaidytų. Kompostas įmaišomas, kad padidintų dirvos derlingumą, o biohumusas naudojamas ilgalaikiam mikrobų aktyvumui ir maistinių medžiagų išsiskyrimui užtikrinti. Dozės yra matuojamos, kad būtų išvengta druskingumo; įmaišymo gylis yra pritaikytas šaknų zonai. Žaliosios trąšos liekanos ir biohumusas kartu gerina dirvos struktūrą, drėgmės sulaikymą ir atsparumą ligoms. Šis metodinis paruošimas skirtas subalansuotam, ilgalaikiam maitinimui užtikrinti, nesukeliant pernelyg didelio viršutinio augimo
Sodinimo technika: atstumai, vagos ir vienas paprastas triukas
Naudodamas siaurą vagą ir tiksliai matuodamas, sodintojas išdėsto skilteles 12–15 cm atstumu viena nuo kitos, užtikrindamas, kad kiekviena būtų viršūnė į viršų šaknų zonos gylyje, kad būtų skatinamas vienodas šaknų augimas ir svogūnėlių formavimasis. Vagelės yra seklios, vienodo gylio ir išklotos retkarčiais komposto kišenėmis, kad būtų tiekiamos lokalizuotos maistinės medžiagos be užmirkimo. Eilės išlaiko atstumą, kad būtų užtikrintas oro srautas ir lengvas piktžolių ravėjimas. Vienas paprastas triukas yra palikti mažą nepaliestą dirvožemio sluoksnį virš kiekvieno skiltelės, vengiant tvirto sutankinimo, kad dirvožemis liktų purus šaknų plėtrai ir drenažui. Matavimai tikrinami tiesia liniuote; išdėstymas yra sistemingas, pakartojamas ir skirtas sumažinti puvimo riziką per struktūrą.
Organinės trąšos ir priežiūra, užkertanti kelią puvimui ir didinanti derlių
Vienas praktiškas pagrindas, padedantis užkirsti kelią puvimui ir maksimaliai padidinti svogūnėlių dydį, yra nuolatinis organinių, lėtai išsiskiriančių trąšų naudojimas kartu su kruopščiu drėgmės ir dirvos struktūros valdymu. Tyrimai rodo, kad kompostas ir biohumusas tiekia ilgalaikes maistines medžiagas, gerina agregaciją ir drenažą bei palaiko naudingas mikroorganizmų kolonijas, slopinančias patogenus. Komposto įmaišymas į vageles ir stambių humuso kišenėlių palikimas šalia skiltelių subalansuoja drėgmės išlaikymą ir aeraciją. Periodinis tręšimas sudėtinėmis organinėmis medžiagomis šaknų augimo metu palaiko augimą tris mėnesius. Mulčiavimas ir drėgmės susikaupimo išvengimas apsaugo nuo puvimo. Sėklų ir skiltelių apdorojimas biopreparatais papildo dirvožemio derlingumą. Kartu šios priemonės padidina svogūnų vienodumą, sumažina ligų paplitimą ir padidina parduodamą derlių.
