Mama visada virė kompotą. Kiek save prisimenu, virtuvėje ant viryklės stovėdavo puodas su burbuliuojančiais džiovintais vaisiais, o visas butas kvepėdavo kažkuo šiltu ir pažįstamu. Bet šį kartą, apsilankęs po kelių mėnesių pertraukos, paragavau ir sustojau. Kažkas buvo kitaip.
Tas pats vaizdas – gintarinis skystis su išbrinkusiomis slyvomis ir abrikosais. Tas pats puodas, kurį menu nuo vaikystės. Bet skonis turėjo kažką daugiau – tokį subtilų gilumą, kurio anksčiau nepastebėdavau arba kurio tiesiog nebuvo.
Kai paklausiau, mama tik nusišypsojo
Pasirodo, prieš kelerius metus ji pradėjo daryti du papildomus žingsnius, apie kuriuos niekas iš mūsų nežinojome. Pirmasis – medus, įmaišomas jau nuėmus puodą nuo ugnies, kai kompotas dar karštas, bet nebeverda. Taip išsaugomas tas tikras medaus aromatas, kuris išgaruotų, jei būtų dedamas anksčiau.
Antrasis priedas mane nustebino dar labiau – šaukštas konjako. Ne tam, kad kompotas taptų alkoholinis, o tam, kad sirupas įgautų tokį vos juntamą šilumą ir sudėtingumą, kurio neįmanoma pasiekti jokiu kitu būdu. Alkoholis beveik visiškai išgaruoja, bet aromatas lieka.
Kodėl šis metodas veikia
Džiovinti vaisiai patys savaime turi koncentruotą saldumą, bet jiems dažnai trūksta to, ką prancūzai vadina „gilumu”. Cukrus suteikia tik saldumą – vienmatis, plokščias skonis. Medus prideda floristinių natų, o konjakas ar brendis – vanilės ir ąžuolo užuominų, kurios suriša visus skonius į vientisą kompoziciją.
Cinamonas ir gvazdikėliai čia atlieka pagalbinį vaidmenį – jie sukuria šiltą foną, bet tikroji magija vyksta tose paskutinėse sekundėse, kai į karštą, bet nebekaitintinamą kompotą įmaišomi tie du ingredientai.
Mamos receptas
Po ilgų derybų gavau tikslias proporcijas. Štai receptas, kurį dabar gaminu ir savo namuose.
Ingredientai
400 g mišrių džiovintų vaisių (slyvos, abrikosai, obuoliai) 150 g cukraus 1 l vandens 1 cinamono lazdelė 2–3 gvazdikėliai 1 citrinos žievelė ir 2 šaukštai sulčių 2 šaukštai medaus 1 šaukštas konjako arba brendžio (pasirinktinai)
Instrukcijos
- Džiovintus vaisius trumpai nuplaukite po šaltu vandeniu ir pašalinkite kauliukus bei stiebelius, jei tokių yra.
- Vidutinio dydžio puode sumaišykite vandenį ir cukrų. Įdėkite cinamono lazdelę ir gvazdikėlius. Ant vidutinės ugnies kaitinkite maišydami, kol cukrus ištirps ir skystis pradės vos vos virti. Sirupas turi būti skaidrus.
- Į verdantį sirupą sudėkite džiovintus vaisius. Sumažinkite ugnį iki mažos ir virkite 15–20 minučių, kol vaisiai taps minkšti ir išbrinksiantys. Skystis taps tamsesnis, gintaro atspalvio.
- Nuimkite puodą nuo ugnies. Dabar ateina svarbiausias momentas: į karštą, bet nebekaitintinamą kompotą įmaišykite medų, citrinos sultis ir žievelę. Jei naudojate – įpilkite konjaką. Palikite 10 minučių pastovėti po dangčiu.
- Prieš patiekiant išimkite cinamono lazdelę ir gvazdikėlius. Paragaukite – jei norite saldžiau, galite įmaišyti dar šiek tiek medaus.
Keletas svarbių pastebėjimų
Medų būtinai dėkite tik nuėmę nuo ugnies. Kai medus kaitinamas aukštesnėje nei 40 °C temperatūroje, jis praranda didžiąją dalį savo aromato ir naudingų savybių. Karštas, bet nebekaitintamas kompotas yra ideali temperatūra.
Konjako ar brendžio galite ir nedėti – kompotas vis tiek bus skanus. Bet jei turite namuose, verta išbandyti. Net tie, kurie nemėgsta alkoholio, dažniausiai nepastebi jo skonio, tik jaučia, kad kažkas yra kitaip, geriau.
Citrinos sultys čia atlieka balansuojamąjį vaidmenį – jos neleidžia kompotui tapti pernelyg saldžiam ir paryškina vaisių skonį.
Patiekimas ir laikymas
Kompotą galima patiekti šiltą – tada jis puikiai tinka prie avižinės košės, varškės ar tiesiog kaip atskiras desertas su šaukštu grietinėlės. Atšaldytas jis tampa gaivesnis, tinkamas karštomis dienomis.
Šaldytuve kompotas išsilaiko iki 5 dienų. Įdomu tai, kad kitą dieną jis dažnai būna dar skanesnis – per naktį skoniai galutinai susilieja ir sirupas įgauna tokį aksominį tankumą.
Suminkštėjusius vaisius galima valgyti šaukštu kartu su skysčiu arba naudoti kaip garnyrą jogurtui, ledams ar net kepiniams.
Dabar, kai žinau mamos paslaptį, suprantu, kodėl jos kompotas visada atrodė kažkuo ypatingesnis nei mano. Kartais didžiausi skirtumai slypi mažiausiuose dalykuose.
