Senelis niekada nepirkdavo jokių priemonių nuo skruzdėlių. Pamatydavo takelį palei šiltnamio sieną, ramiai nueidavo į malkinę ir grįždavo su kibiru. „Skruzdėlė protinga, bet tingi, — sakydavo jis, maišydamas pelenus. — Sugadink jai kelią, ir ji išsikraustys pati.” Tada netikėdavau. Dabar kasmet darau lygiai tą patį. Ir skruzdėlės dingsta. Per parą su trupučiu.
Formulė, kuri telpa ant vienos rankos
Viskas prasideda nuo keturių dalykų: 3 litrų karšto vandens, 200 gramų persijotų medžio pelenų, 100 gramų sodos ir 50 mililitrų augalinio aliejaus.
Pelenai su soda pirmiausia sumaišomi sausi, kibire, kol masė tampa vientisa. Tada užpilamas karštas vanduo, o maišant plona srovele įpilamas aliejus. Jis čia ne šiaip — aliejaus plėvelė sulaiko mišinį dirvos paviršiuje ir neleidžia skruzdėlėms atkurti kvapo takų.
Tirpalas turi pastovėti valandą. Ne dešimt minučių. Valandą. Senelis per tą laiką spėdavo išgerti arbatos ir apeiti visą daržą.
Kur pilti, kad kolonija pasiduotų
Landos — štai visa paslaptis. Šiltnamyje jų paprastai būna šešios–aštuonios: palei sienas, lysvių kampuose, drėgnesnėse vietose. Ant kiekvienos angos ir aplink ją pilama po 100–150 mililitrų tirpalo, kad skystis įsigertų ir pasiektų paslėptus takus po žeme.
Svarbi smulkmena: pilama tik prie landų, ne ant visų lysvių. Taip mišinys sutrikdo koloniją, bet nepakenkia sliekams, kurie dirba giliau, ir neliečia žydinčių augalų, prie kurių skraido bitės. Dirva tuo metu turi būti šiek tiek puri, ne permirkusi.
Prieš maišant verta pasiruošti ir įrankius: švarų kibirą, tvirtą lazdelę maišymui, matavimo indą ir sietą pelenų gumulėliams. Pirštinės — ne prabanga, o būtinybė, nes šarminis mišinys sausina odą.
Kodėl vieno karto neužtenka
Čia dauguma sodininkų ir suklysta. Pirmas pylimas sunaikina takus, bet dalis darbininkių tuo metu būna lauke — ir grįžusios bando kelią atkurti. Todėl procedūra kartojama po 8 valandų, o trečią kartą — kitą rytą.
Tos pačios vietos. Tas pats kiekis. Jokios improvizacijos.
Svarbiausia čia — nuoseklumas, ne jėga. Praleidus vieną kartą, kolonija gauna laiko persigrupuoti, ir viskas prasideda iš naujo. „Skruzdėlė neskaičiuoja dienų, bet puikiai jaučia, kada šeimininkas tingi,” — juokdavosi senelis.
Senelis tai vadindavo „trimis beldimais”. Po trečio beldimo, sakydavo, nebeatsidaro niekas. Iš tiesų per 36 valandas kolonija dažniausiai išsikrausto visa — su lervomis ir motinėle.
Barjerai, kad istorija nesikartotų
Kai šiltnamis švarus, belieka jį apsaugoti. Sausos garstyčios užberiamos piršto pločio juostele palei sienas ir atnaujinamos kas savaitę — skruzdėlės šio kvapo vengia. Prie įėjimų pasodintos medetkos ar serenčiai sukuria dar vieną kvapo užtvarą, o kas dešimt dienų nupurkštas pelynų antpilas apsaugą sustiprina.
Išorinis pakraštys turi likti sausas ir švarus: piktžolės išrautos, lentos pakeltos nuo žemės, plyšiai užsandarinti iš karto, kai tik atsiranda. Būtent po lentomis ir šiukšlių krūvelėmis skruzdėlės mieliausiai kuria naujus lizdus — atimkite iš jų pastogę, ir pusė darbo padaryta savaime.
Formulę tada užsirašiau ant popieriaus skiautės ir prisegiau šiltnamyje prie durų. Popierius seniai išbluko, bet skaičius atsimenu mintinai: 50 ml, 3 litrai, 300 gramų. Ir valanda kantrybės. Skruzdėlės, pasirodo, tikrai protingos — bet tikrai tingios.
