Daugelis įsitikinę, kad arbūzai – tik pietų kraštų prabanga. Tačiau ir trumpame mūsų sezone jie sunoksta saldūs, jei laikaisi kelių taisyklių.
Justas pirmaisiais metais nuėmė vos kelis vaisius. Maži. Blyškūs. Rūgštūs. „Sodinau kaip agurkus ir tikėjausi stebuklo,” – prisipažįsta jis. Kitąmet pakeitė tris dalykus – ir lysvė davė pilnus, saldžius arbūzus.
Taisyklė pirma: veislė sezonui, ne katalogo paveikslėliui
Įprastos arbūzų veislės Lietuvoje dažnai nespėja sunokti, kol orai dar šilti. Todėl svarbiausia – ankstyvos, kompaktiškos veislės, išvestos trumpam ir vėsesniam sezonui.
„Renkuosi tik tas, kur ant pakelio parašyta trumpas nokimo laikas,” – sako Justas. Tokios sėklos Lietuvos soduose prieinamos, tik jų reikia ieškoti tikslingai – žiūrėti į nokimo terminą ir atsparumą vėsai, ne į gražų vaisiaus atvaizdą.
Renkantis veislę pagal klimatą, o ne prieš jį, lysvė turi realią galimybę duoti derlių.
Taisyklė antra: šilta, purenta dirva
Arbūzų šaknys šaltoje žemėje stringa. Todėl dirvą prieš sodinant reikia sušildyti ir supurenti.
Vėsesnėje vietoje sodininkai kiek pakelia lysvę ir uždengia ją tamsiu mulčiu, kad ji ilgiau laikytų šilumą. Sunkios, suslėgtos žemės verta vengti – šaknims reikia ne tik drėgmės, bet ir oro.
Jei dirva tanki, sodinimo duobę galima užpildyti lengvesniu komposto ir smėlio mišiniu. Vanduo greičiau nubėga. Žemė greičiau įšyla. Jaunam augalui – geresnė pradžia.
Taisyklė trečia: maitink kaliu, ne azotu
Kai vijokliai įsitvirtina, augalams reikia tręšimo, kuris skatintų vaisių, o ne lapų augimą.
Praėjus porai savaičių po persodinimo, tinka lengvas kalio šaltinis – pavyzdžiui, vandenyje pamirkyti medžio pelenai, kuriuos Lietuvoje turi beveik kiekvienas, kūrenantis malkomis. Jie padeda vaisiams užsimegzti ir prisipildyti.
O štai gausaus azoto reikėtų vengti. „Pirmais metais persistengiau su trąšomis ir gavau vešlius lapus be arbūzų,” – juokiasi Justas. Azotas augina lapiją, ne saldumą.
Laistymas: gausiai, kol vaisius auga
Kol arbūzai brinksta, vijoklius reikia laistyti giliai ir reguliariai – pastovi drėgmė lemia dydį ir sultingumą.
Geriausia gerai perlieti šaknų zoną, o paskui leisti paviršiui truputį pradžiūti prieš kitą laistymą. Toks ritmas varo šaknis gilyn.
Vaisiams artėjant prie nokimo, laistymą palaipsniui mažink. Būtent tas paskutinis sausesnis tarpsnis padaro minkštimą saldesnį ir tvirtesnį.
Trys taisyklės, viena kryptis. Tinkama veislė, šilta dirva ir kalio maitinimas kartu paverčia trumpą mūsų vasarą pakankama, kad darže sunoktų tikri, saldūs arbūzai.
