Trisdešimt žiedų ant vieno krūmo. Nė vienas neužsimezgė. Priežastis paaiškėjo per vieną vakarą

žydintys krūmai be vaisių

„Nežinau, ką darau blogai,” — sakė Birutė, stovėdama prie lysvės su nuleistomis rankomis. — „Žiūrėk — žydi kaip pamišę. Bet uogų — nulis.”

Trisdešimt geltonų žiedų ant vieno krūmo. Gražu iki skausmo. Bet nė vienas nevirto pomidoru. Žiedlapiai slinkdavo po vieną. Kiekvieną rytą — dar keletas ant žemės. Lyg augalas atsisako to, ką pats užaugino.

Atsakymas pasirodė paprastesnis, nei abidvi tikėjomės — ir slypėjo ne ten, kur dauguma ieško.

Kalis ir boras — du elementai, be kurių žiedas tuščias

Kai pomidoras žydi, jam reikia ne azoto. Azotas augina lapus ir stiebus — bet žydėjimo metu tai paskutinis dalykas, kurio reikia. Augalas ir taip pilnas žalumos. Jam trūksta kalio ir boro.

Kalis padeda vaisiui susiformuoti. Boras — žiedui išsilaikyti ir apvaisinti. Be šių dviejų elementų žiedai atsiranda gausiai, bet krenta vienas po kito kaip tuščios pažadai.

„Pradėjau barstyti pelenus aplink krūmus ir purškiau boro rūgštį ant lapų,” — pasakojo Birutė po kelių savaičių. — „Pirmieji žiedai užsimezgė. Po dviejų savaičių — jau mačiau mažutes žalias uogas.”

Boro rūgštis purškiama ant lapų — visada prieš tai ištirpinus iki galo. Pelenai — aplink stiebą, ne ant jo. Abu kartu duoda tai, ko komercinės trąšos su dideliu azoto kiekiu neduos niekada.

Laistymo ritmas — ne kiek, o kada

Kita klaida, kuri meta žiedus — laistymo chaosas. Per dažnai — šaknys dūsta. Per retai — augalas patiria stresą ir atsisako vaisių kaip nereikalingo svorio.

Pomidoras nori stabilumo. Karštu oru — kas tris keturias dienas. Vėsiu — kas penkias šešias. Dešimt–penkiolika litrų kvadratiniam metrui vienu kartu. Ir būtinai — šiltu, nusistovėjusiu vandeniu. Ne tiesiai iš šulinio, kur temperatūra vos dešimt laipsnių.

„Po lietaus palaukiu, kol paviršius pradžiūsta,” — pridūrė Birutė. — „Anksčiau liedavau ant drėgno ir stebėjausi, kodėl žiedai krenta. Dabar suprantu — skaidinau šaknis.”

Genėjimas — mažiau stiebų, daugiau pomidorų

Aukštiems pomidorams — vienas arba du stiebai. Žemaūgiams — trys keturi. Kiekvieną papildomą ūglį šalinti, kol dar mažas — per piršto ilgį, ne daugiau. Jei palauksi, augalas jau bus investavęs energiją, kurią galėjai nukreipti į vaisius.

Genėjimas leidžia orui cirkuliuoti, šviesai pasiekti žiedus ir kiekvienam krūmui susikoncentruoti ne į augimą aukštyn, o į derlių.

„Anksčiau bijojau genėti — atrodė, kad žaloju augalą,” — prisipažino Birutė. — „Dabar matau, kad atvirkščiai. Kuo mažiau bereikalingų stiebų — kuo daugiau pomidorų ant kiekvieno likusio.”

Trisdešimt žiedų ant vieno krūmo. Dabar — trisdešimt uogų. Skirtumas — ne paslaptis ir ne brangios trąšos. Trys paprasti pakeitimai, padaryti tuo metu, kai augalas jų labiausiai prašė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Rekomenduojami video

You May Also Like