Kaimyninio kaimo pensininkas Bronius kiekvieną balandį pasiima senus ąsotėlius ir dingsta beržyne. Kai šį pavasarį pamatęs jį su grąžtu rankoje pasakiau, kad taip „kaišiodamas” medžius per keturias dešimtis metų seniai būtų juos išsekinęs, jis tik šyptelėjo: „Vaikeli, tie patys beržai, kuriuos gręžiau dar devintą dešimtmetį. Jie sveikesni už tave.”
Klaida, kurią daro dauguma pradedančiųjų
Sulos rinkimas atrodo paprastas – pragręžei, įkišai vamzdelį, palaukei. Bet štai ką Bronius papasakojo sėdint ant suvirtusio kelmo:
„Žmonės gręžia penkis, septynis centimetrus į vidų – ir stebisi, kodėl medis po trijų metų nudžiūsta. Tu į žmogų tokia adata dursi – irgi nudžiūs.”
Pagal jo praktiką, gręžinio gylis niekada neturi viršyti 3 centimetrų, o skylės skersmuo – vieno centimetro. Giliau grąžtas jau siekia medžio kraujagyslių sistemą, kuria perkeliamos visos žiemą sukauptos maisto medžiagos.
„Beržas tau duoda tai, ką ruošė sau. Tu atimi tiek, kiek reikia, o ne tiek, kiek tilptų į kibirą.”
Kodėl ankstyvas pavasaris – vienintelis tinkamas laikas
Sula teka tik tuo trumpu tarpu, kai sniegas jau tirpsta, bet lapai dar nesusiskleidė. Tada medžio viduje veikia natūralus slėgis, kuris kelia sukauptas atsargas iš šaknų į viršūnę.
Kai pumpurai pradeda sprogti – viskas baigta. Medis savo energiją nukreipia į fotosintezę, sulos tekėjimas sustoja.
„Pavėlavai savaitę – palauksi dar metus,” – mestelėjo Bronius, rodydamas pirštu į pumpurus. „Niekur nebėk su grąžtu, kai beržai jau žaliuoja.”
Kiek sulos galima paimti, kad medis išgyventų
Tai klausimas, kurį daugelis praleidžia. Iš vieno brandaus beržo per parą galima saugiai surinkti 2–3 litrus sulos. Ne penkis, ne septynis. Viršijus šią ribą, medis lieka be atsargų, susilpnėja jo atsparumas ligoms ir kenkėjams.
Kaimynės Aldonos sūnus prieš porą metų bandė „iš vieno beržo išspausti viską”. Bronius prisimena: „Jis įsiskylė tris vietas iš karto, susirinko dešimt litrų per dieną. Tas beržas kitą pavasarį nebeprabudo.”
Saikas – ne malonumo reikalas, o sąlyga, kad medis duos dar ir kitais metais.
Ką daryti su skyle po surinkimo
Štai kur daugelis suklumpa. Ištraukė vamzdelį, pasiėmė sulą – ir paliko atvirą žaizdą. Per tokią angą į medį patenka grybelis, bakterijos, kenkėjai.
„Aš uždengiu iš karto,” – aiškina Bronius. „Sodo vašku, kartais samanų gabaliuku. Kažkada tepdavau eglės sakais – irgi veikia.”
Medis turi natūralų mechanizmą žaizdai užgydyti, bet tik tada, kai jai netrukdoma. Užsandarinta skylė per vieną sezoną užauga kaluso audiniu ir beveik išnyksta.
Kodėl tie patys beržai jam duoda sulos dešimtmečiais
Paslaptis – rotacija ir atstumas. Bronius kiekvienais metais gręžia skirtingoje medžio vietoje, paliekant mažiausiai 10 centimetrų atstumo nuo ankstesnių skylių.
„Medis kaip žmogus – jam reikia laiko atsigauti. Neprašyk iš to paties šono dukart.”
Savo užrašuose jis žymi, kurį medį ir kurioje pusėje gręžė. Keturiasdešimt ketveri metai įrašų – storas sąsiuvinis, kuriame kiekvienas beržas pažįstamas vardu.
„Jei elgiesi su mišku kaip su savo daržu – jis tave maitins amžinai. Jei kaip su kioskеliu – užsidarys.”
