Penkis metus buvau tikra, kad suprantu savo Miciutę. Murkia – vadinasi, laiminga. Guli ant kelių ir dūzgia lyg mažas varikliukas – reiškia, viskas gerai. Taip galvojau, kol vieną vakarą kaimynė veterinarė užsuko kavos ir pastebėjo tai, ko aš nemačiau.
„Ar ji visą laiką taip murkia?” paklausė, stebėdama katę, susirietusią kampe.
„Na, taip. Ji tiesiog tokia – mėgsta murkti,” atsakiau.
Kaimynė tyliai papurtė galvą: „Pažiūrėk į jos akis. Ir į ausų padėtį.”
Penki metai klaidingo supratimo
Tą vakarą sužinojau, kad murkimas – ne tik laimės ženklas. Miciutė murkė, bet jos vyzdžiai buvo išsiplėtę, ausys prispaustos, o uodega įtempta. Veterinarė paaiškino tai, ko niekas man anksčiau nesakė.
„Katės murkia ir kai jaučia skausmą. Ir kai nerimauja. Tai jų savęs raminimo būdas – kaip vaikas, kuris siūbuojasi, kai bijo.”
Pasirodo, murkimo vibracijos padeda kaulams ir raumenims atsigauti. Katės tai daro instinktyviai – net būdamos silpnos ar sergančios.
Pagalvojau apie visus tuos kartus, kai Miciutė murkė po veterinarijos vizito. Maniau – atsipalaidavo. O ji tikriausiai vis dar jautė stresą.
Ženklai, kurių nepastebėjau
Kaimynė išvardijo, į ką reikėtų atkreipti dėmesį: „Jei katė murkia, bet slepiasi – tai ne laimė. Jei murkia, bet nevalgo – irgi ne. Jei murkia ir vis laižo tą pačią vietą – gali būti skausmas.”
Prisiminiau, kaip prieš mėnesį Miciutė visą savaitę murkė daugiau nei įprastai. Maniau – tiesiog meili nuotaika. Dabar supratau, kad tuo metu ji nejudėjo nuo spintos viršaus ir valgė perpus mažiau.
„Laiminga katė murkia kitaip,” tęsė veterinarė. „Jos akys būna pusiau užmerktos, ūsai atsipalaidavę, kūnas minkštas. Ji guli atvirai, ne susirietusi į kamuoliuką.”
Kaip dabar skaitau jos kūno kalbą
Nuo to vakaro pradėjau stebėti Miciutę kitaip. Ne tik klausytis – bet ir žiūrėti.
Murkia ant saulėtos palangės, akys užmerktos, letenos ištiestos? Tikra laimė.
Murkia, bet ausys pasuktos atgal, uodega trūkčioja? Kažkas negerai.
Murkia po veterinarijos vizito, susigūžusi nešykloje? Ji ramina save, ne džiaugiasi.
Prieš savaitę pastebėjau, kad Miciutė murkė, bet vis laižė užpakalinę koją. Nuvežiau pas veterinarę – pasirodė nedidelis sąnario uždegimas. Anksti pastebėjau, greitai išgydėme.
Kodėl tai svarbu kiekvienam šeimininkui
„Daugelis žmonių praranda vertingą laiką, nes galvoja – na, murkia, vadinasi, gerai,” pasakė kaimynė tą vakarą. „O katės yra meistrės slėpti skausmą. Murkimas – kartais vienintelis ženklas, kad kažkas negerai.”
Veterinarė pridūrė dar vieną svarbią detalę: „Atkreipk dėmesį į murkimo garsą. Streso murkimas dažnai būna aukštesnis, intensyvesnis. Laimės murkimas – žemas, tolygus, ramus.”
Nuo to pokalbio praėjo pusmetis. Dabar kiekvieną kartą, kai Miciutė pradeda murkti, pirma pažiūriu į jos kūną. Akys, ausys, uodega, laikysena – tik tada sprendžiu, ar ji laiminga, ar jai reikia pagalbos.
Dabar žinau: murkimas yra kalba. Bet kaip ir bet kuri kalba – ją reikia mokėti skaityti su kontekstu. Ne vien garsas svarbu, o visas paveikslas.
Jei jūsų katė staiga pradėjo murkti dažniau nei įprastai arba murkia neįprastose situacijose – nesidžiaukite per anksti. Pažiūrėkite į visą paveikslą. Kartais tas švelnus dūzgimas reiškia ne „man gera”, o „man reikia pagalbos”.
