Pirmą rytą Berlyne nuėjau į kavinę. Užsisakiau kavos, atsisėdau ir laukiau. Prie gretimo stalo sėdėjo vokiečių šeima – tėvai ir du vaikai.
Kai padavėja atnešė jų pusryčius, sustingau.
Ant duonos riekių gulėjo kažkas rožinio. Žalia mėsa. Smulkinta. Su svogūnais ant viršaus.
Pagalvojau – gal čia kažkoks ypatingas patiekalas, gal apdorotas, gal rūkytas. Bet ne. Tai buvo tiesiog žalia kiauliena. Ir visi keturi ją valgė kaip sviestainius.
Kas yra tas Mett
Paklausiau viešbučio administratorės, kas čia vyksta.
Ji nusišypsojo: „Mett. Tai mūsų tradicinis patiekalas. Žalia malta kiauliena su druska, pipirais ir svogūnais. Valgome nuo seno.”
„Bet ar tai saugu?”
„Mes taip valgome visą gyvenimą,” – atsakė ji. „Mano močiutė valgė, mano mama valgė, aš valgau. Ir mano vaikai valgo.”
Supratau, kad čia ne apie logiką. Čia apie tradiciją.
Iš kur tai atsirado
Vėliau skaičiau apie Mett istoriją. Pasirodo, viskas prasidėjo iš skurdo.
Prieš dešimtmečius, kai Vokietija išgyveno sunkius laikus, žmonės negalėjo sau leisti brangių dešrų. Žalia malta mėsa buvo pigesnė. Užtepei ant duonos – ir turi maistą.
Tai, kas prasidėjo kaip būtinybė, tapo tradicija. O tradicija – kultūrine tapatybe.
Dabar Mett parduodama kiekviename supermarkete. Paruošta, supakuota, su galiojimo data. Žmonės perka ir valgo kaip mes sumuštinį su dešra.
Ką sako gydytojai
Roberto Kocho institutas – Vokietijos sveikatos priežiūros įstaiga – ne kartą perspėjo apie riziką.
Žalioje kiaulienoje gali būti salmonelės. E. coli. Parazitų. Viskas, ko nenori rasti savo skrandyje.
Bet vokiečiai toliau valgo.
„Mes žinome apie riziką,” – pasakė vienas berlyniečiai, su kuriuo kalbėjausi. „Bet tai mūsų maistas. Taip valgė mūsų seneliai. Taip valgysime ir mes.”
Skonio ir tradicijos jėga kartais stipresnė už statistiką.
Ko tai mane išmokė
Grįžau namo ir papasakojau draugams. Niekas nepatikėjo.
„Žalią kiaulieną? Ant duonos? Vaikams?”
Taip. Būtent taip.
Kiekviena kultūra turi savo keistenybes. Mums atrodo normalu valgyti šaltą barščius su karštomis bulvėmis. Japonams – žalią žuvį. Islandams – raugtą ryklį.
Vokiečiams – žalią maltą kiaulieną pusryčiams.
Gal ir keista. Gal ir rizikinga. Bet tai jų istorija, jų skonis, jų pasirinkimas.
Aš tiesiog stebėjau ir bandžiau suprasti. Pats neragavau – ir, tiesą sakant, neplanuoju. Bet dabar bent jau žinau, kad pasaulyje yra dalykų, kurių net įsivaizduoti negalėjau.
Kartais kelionės moko ne tik apie vietas. Bet ir apie tai, kiek skirtingai galima gyventi.
Vienas dalykas, kurio nepamiršiu
Prieš išvykdamas iš Berlyno, dar kartą užėjau į tą pačią kavinę. Prie to paties stalo sėdėjo kita šeima. Ir vėl – Mett ant duonos.
Padavėja pamatė mano žvilgsnį ir priėjo.
„Vis dar negalite patikėti?” – paklausė šypsodamasi.
„Ne visai.”
„Žinote, mano senelis sakydavo: tai, kas vienam keista, kitam – namai. Mes užaugome su tuo. Mums tai – šiluma, šeima, sekmadienis.”
Linktelėjau. Supratau, kad kai kurie dalykai negali būti paaiškinti loginiai. Jie tiesiog yra – ir tiek.
Išėjau iš kavinės, o galvoje liko vienas klausimas: kiek dalykų mano paties gyvenime atrodytų keisti, jei kas nors žiūrėtų iš šalies?
Tikriausiai daugiau, nei norėčiau pripažinti.
