Kai pirkome sodybą, turėjau vieną svajonę – pasodinti medį, kuris būtų ir gražus, ir praktiškas. Ne eilinį klevą ar liepą. Kažką ypatingo.
Penkerius metus skaičiau katalogus, lankiausi medelynuose, klausinėjau pažįstamų. Niekas netiko – vieni per dideli, kiti per jautrūs šalčiui, treti neduoda jokio derliaus.
Kol vieną dieną medelyno savininkas paminėjo du pavadinimus, kurių net nebuvau girdėjęs.
„Štai ko jums reikia”
„Geležinė parotija,” – pasakė jis. – „Ir geltonžiedė sedula.”
Pažiūrėjau į jį nieko nesuprasdamas. Pirmą kartą girdėjau tokius vardus.
„Parrotia persica ir Cornus mas,” – išvertė į lotynų kalbą, lyg tai būtų padėję. – „Abu tobulai tinka Lietuvos klimatui. Ir abu beveik niekas nesodina.”
Pradėjau domėtis. Ir kuo daugiau skaičiau, tuo labiau stebėjausi – kodėl apie juos niekas nekalba?
Geležinė parotija – keturių sezonų grožis
Parrotia persica – tai medis iš Irano ir Kaukazo kalnų. Užauga iki 6-10 metrų, gyvena apie 200 metų. Bet ne dydis ir ne amžius jį daro ypatingą.
Pavasarį – dar prieš išsiskleidžiant lapams, pasirodo tamsiai raudoni žiedynai, panašūs į katino uodegas. Žydi vasario-kovo mėnesiais.
Vasarą – lapai blizga sodriai žaliai, odiniai, gražios formos.
Rudenį – štai kur tikroji magija. Lapai pereina per visą spalvų spektrą: nuo geltonos per oranžinę ir raudoną iki violetinės. Vienas medis – kaip visas rudens peizažas.
Žiemą – atsiskleidžia žievė. Ji lupa sluoksniais, atskleisdama pilkus, žalsvus ir rusvus atspalvius. Todėl ir vadinama „geležine” – mediena tokia kieta, kad skęsta vandenyje.
Ir svarbiausia – šis medis nepaisant nieko auga. Vėjas, sausra, miesto tarša, kelių druska – jam viskas nė motais.
Geltonžiedė sedula – ir gražus, ir valgomas
Cornus mas – visiškai kita istorija. Šis 3-4 metrų krūmas ar medelis pavasarį nusidažo ryškiai geltonais žiedais dar prieš lapus – pražysta anksčiau nei forsitijos. Žydėjimo metu atrodo lyg didžiulė geltona puokštė, pilna bičių.
Bet tikroji vertė atsiskleidžia rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais. Tada prinoksta tamsiai raudoni kaulavaisiai – pailgi, 1-3 centimetrų, panašūs į vyšnias, tik saldžiarūgščiai su pikantišku skoniu.
„Jie valgomos?” – paklausiau medelyno savininko.
„Ne tik valgomos,” – atsakė jis. – „Iš jų daro uogienę, sultis, net vyną. Lietuvoje auginamos jau seniai.”
Pradėjau ieškoti informacijos. Pasirodo, šiose uogose vitamino C daugiau nei juoduosiuose serbentuose – 100 g yra apie 50 mg askorbininės rūgšties. Liaudies medicinoje naudotos nuo seniausių laikų – nuo peršalimo, virškinimo problemų, mažakraujystės.
Kurį rinktis – grožį ar derlių?
Medelyno savininkas uždavė man klausimą: „Ko norite labiau – medžio, kuris džiugins akį, ar medžio, kuris duos derlių?”
Pagalvojau ilgai.
Geležinė parotija – tai meno kūrinys. Keturios skirtingos išvaizdos per metus, neįtikėtinas atsparumas, architektūrinė forma. Bet vaisiai – nevalgomi.
Geltonžiedė sedula – tai praktika. Graži pavasarį, bet svarbiausia – kasmet duoda kelis kilogramus uogų, atspari ligoms ir kenkėjams, beveik nereikalauja priežiūros.
Ką nusprendžiau galiausiai
Pasodinau abu.
Geležinę parotiją – priekiniame kieme, kur ją matysiu kiekvieną dieną, kiekvieną sezoną.
Geltonžiedę sedulą – šalia virtuvės, kad uogos būtų po ranka.
Dabar praėjo treji metai. Parotija šį rudenį pirmą kartą parodė tikrąsias spalvas – tokių atspalvių nemačiau jokiame kitame medyje.
O sedula pernai davė pirmąjį derlių. Uogienė gavosi rūgštokai saldi, su nepakartojamu skoniu.
Penkerius metus ieškojau tobulo medžio. Galiausiai radau du.
