Turėjau keistą močiutę. Na, ne keistą – kitokią.

Ant jos virtuvės palangės visada stovėjo senas stiklainis, pilnas kažkokių rudų popierėlių. Aš, būdama maža, galvojau – šiukšlės. Kam laikyti atliekas?

„Dar pravers žiemą,” – sakydavo ji kiekvieną kartą, kai nulupusi svogūną atsargiai sudėdavo tas odeles į tą patį stiklainį.

Praėjo 20 metų. Ir aš supratau, kad ji žinojo kažką, ko mes nežinojome.

Kai susirgau ir mama išvirė tą gintarinį skystį

Praėjusią žiemą gulėjau lovoje su 38,5 temperatūra. Gerklė kaip žvyras, galva skauda, viskas blogai.

Mama atėjo su puodeliu kažko gintarinio. „Močiutės receptas,” – pasakė ji.

Pažiūrėjau į tą skystį skeptiškai. Nu ir kas – svogūnų odelių arbata? Ar čia rimtai?

Bet išgėriau. Skonis buvo netikėtas – švelnus, žemiškas, su lengva salduma. Ne svogūnų skonis, o kažkas gilesnio.

Po valandos pradėjau prakaituoti. Po dviejų – temperatūra krito.

Galvojau – sutapimas.

Ką pasakė šeimos gydytoja

Kitą savaitę turėjau vizitą pas šeimos gydytoją. Papasakojau apie močiutės receptą – tikėjausi, kad nusišypsos ir pasakys „liaudies medicina, nieko rimto”.

Jos reakcija mane nustebino.

„Tavo močiutė žinojo, ką daro,” – pasakė ji rimtai. „Svogūnų odelėse yra kvercetino – tai natūralus junginys su priešuždegiminėmis savybėmis. Senosios kartos moterys turėjo žinių, kurias mes tik dabar pradedame suprasti moksliniu lygiu.”

Buvau šokiruota. Išeina, kad tas „senamadiškumas” turėjo pagrindą?

Kodėl būtent odelės, o ne pats svogūnas

Pasirodo, būtent išorinėse odelėse kvercetino koncentracija yra didžiausia. Pačiame svogūne – mažiau.

Gydytoja paaiškino: kai verdi odeles, kvercetinas išsiskiria į vandenį. Gauni gintarinį nuovirą, kuris padeda organizmui kovoti su peršalimu ir uždegimu.

„Tai nėra vaistas,” – pabrėžė ji. „Bet kaip papildoma priemonė žiemą – visai protinga.”

Močiutė to nežinojo moksliniu vardu. Bet ji žinojo, kad po to nuoviro „lengviau pergyvent žiemą”.

Kaip paruošti svogūnų odelių nuovirą

Receptas paprastas – kaip ir viskas, ką darė mūsų senelės.

Reikės:

• Sauja džiovintų odelių (nuo 3-4 svogūnų)
• 1 litras vandens
• Šaukštelis medaus (nebūtina)

Odeles užpilk vandeniu ir virk ant mažos ugnies 15-20 minučių. Stebėk spalvą – kai bus gražiai gintarinė, kaip silpna arbata – jau gerai.

Per tamsu – bus kartu. Per šviesu – dar ne laikas.

Nukošk ir gerk šiltą. Galima pridėti medaus.

Kaip teisingai laikyti odeles

Čia svarbu: odelės turi būti sausos ir švarios. Jokio pelėsio, jokios drėgmės.

Močiutė jas džiovindavo ant palangės kelias dienas. Paskui sudėdavo į medžiaginį maišelį arba stiklainį. Laikydavo tamsioje, sausoje vietoje.

Vienas svarbus dalykas – rink tik išorines, popierines odeles. Ne tas, kurios dar šlapios ar minkštos.

Dabar aš darau taip pat

Kiekvieną kartą, kai lupau svogūną, odeles dedu į atskirą indą. Kai ateina žiema – turiu atsargų.

Mano vaikai žiūri į mane taip pat, kaip aš kažkada žiūrėjau į močiutę. „Mama, kam tau tos atliekos?”

Bet aš žinau – po 20 metų jie darys tą patį.

Galutinė mintis

Gydytoja man pasakė: „Kartais senoji karta žinojo daugiau, nei mes manome. Tiesiog neturėjo mokslinių terminų.”

Vienas stiklainis odelių kainuoja nulį eurų. O žiemą gali būti vertas daugiau nei brangi arbata iš vaistinės.