Tą rytą ruošiausi išmesti paskutinį mažą muilo gabalėlį – tokį ploną, kad vos tilpo tarp pirštų. Jis buvo toks menkas, kad net rankų nusiplauti nebegalėjau normaliai. Močiutė pamatė ir jos veidas pasikeitė taip, lyg būčiau ketinęs išmesti aukso žiedą. „Ar tu žinai, kiek sovietmečiu už tokį gabalėlį būtų davę? Padėk tą šiukšliadėžę ir ateik – parodysiu, ką su tuo daryti” – pasakė ji ir paėmė tą menką skeveldrą iš mano rankų.
Nuo to momento praėjo treji metai. Dabar mano šaldiklyje yra nedidelis maišelis, kurio turinį kaimynės vadina keistenybe. Kai papasakoju, kam jis skirtas, dauguma žiūri į mane kaip į žmogų, kuris bando sutaupyti ant degtukų. O aš žinau, kad tai vienas protingiausių dalykų, kuriuos išmokau iš savo močiutės. Ir ne dėl taupymo – dėl visiškai kitos priežasties.
Kodėl būtent šaldiklis, o ne stiklainis ant lentynos
Daugelis žmonių renka muilo likučius į indelius vonios kambaryje. Taip darė mano mama, taip daro pusė mano pažįstamų. Problema ta, kad kambario temperatūroje muilas tampa lipnus ir greitai sukimba į vieną nelygią masę. Bandymas ją sutarkuoti virsta tikra kankyne – tarka užsikemša, rankos aplimpa, o rezultatas primena neaiškią košę, kurią sunku panaudoti bet kam naudingam.
Užšaldytas muilas elgiasi visiškai kitaip. Jis sukietėja, tampa trapus ir tarkuojasi lengvai kaip šaltas sviestas. Drožlės gaunasi smulkios, tolygios ir – svarbiausia – ištirpsta vandenyje per kelias sekundes. Nereikia jokio mirkymo, jokio laukimo, jokio papildomo darbo.
Močiutė to nemokė iš knygų ar interneto straipsnių. Ji tai išmoko iš gyvenimo, kai muilas buvo deficitas, o kiekvienas gabalėlis turėjo būti išnaudotas iki paskutinio gramo. Tais laikais niekas nesvarstė, ar verta rinkti likučius – klausimas buvo tik kaip juos panaudoti efektyviausiai.
Trys būdai, kaip tai iš tikrųjų naudoju kasdien
Pirmas būdas – jautriems audiniams. Kai reikia išskalbti šilkinę palaidinę, vilnonį megztinį ar kitą subtilų drabužį, kurio negaliu mesti į skalbimo mašiną su įprastais milteliais, imu šaukštą sutarkuoto muilo iš šaldiklio. Jis ištirpsta dubenyje karšto vandens per kelias sekundes ir sukuria švelnų tirpalą, kuris nesuardo pluošto ir nepalieka jokių dėmių. Tai daug geriau nei brangūs specialūs plovikliai, kurie kainuoja kelis eurus už mažą buteliuką.
Antras būdas – užsispyrusioms dėmėms. Prieš skalbiant įtrinant drožles tiesiai į dėmę, jos įsigeria į audinį giliau nei kietas muilo gabalas. Ypač gerai veikia su riebaluotomis dėmėmis ant virtuvės rankšluosčių, kavos žymėmis ant marškinių ir žolės dėmėmis ant vaikų kelnių. Skirtumas juntamas iš karto – dėmė išeina pirmu skalbimu, nereikia kartoti proceso tris kartus.
Trečias būdas – kaip atsarginis ploviklis. Kai baigiasi skalbimo milteliai, o parduotuvė jau uždaryta arba tiesiog nesinori niekur važiuoti, šaldiklyje visada yra atsarga. Sutarkuotas muilas puikiai tinka rankiniam skalbimui, o nedidelis kiekis gali būti naudojamas net skalbimo mašinoje kaip laikinas sprendimas. Per trejus metus ši atsarga išgelbėjo mane bent dešimt kartų.
Kaip susikurti sistemą per penkias minutes
Viskas, ko reikia – mažas plastikinis maišelis arba senas indelis nuo grietinėlės. Padėkite jį šaldiklyje ir užmirškite. Nereikia jokios specialios vietos, jokio atskiro stalčiaus, jokios sudėtingos organizacinės sistemos.
Kiekvieną kartą, kai muilo gabalas tampa per mažas patogiai naudoti, tiesiog įmeskite jį į tą maišelį. Nerūšiuokite pagal spalvą ar kvapą, neorganizuokite pagal dydį, negalvokite apie tai. Tiesiog rinkite. Per keletą mėnesių susikaups pakankamas kiekis, kurį galėsite naudoti metų metus.
Kai prireiks – ištraukite maišelį, sutarkuokite reikiamą kiekį ant senos tarkos ir naudokite. Sistema veikia būtent todėl, kad nereikalauja jokio papildomo darbo, jokio planavimo, jokio laiko investavimo. Tai pasyvus kaupimas, kuris vieną dieną tampa aktyviu įrankiu.
Ko išmokė sovietmetis ir kodėl tai aktualu šiandien
Mano močiutė ir jos kartos moterys muilo skeveldras rinko ne iš pomėgio taupyti ar ekologinio sąmoningumo. Jos rinko todėl, kad kitaip neturėjo. Muilas buvo deficitinė prekė, kurią reikėdavo gauti per pažintis arba stovėti ilgose eilėse. Stiklainiai su sulipusiomis muilo liekanomis buvo kiekvienuose namuose – ir iš jų buvo spaudžiami nauji gabalėliai, kurie tarnaudavo dar keletą savaičių.
Tos moterys išmoko triukų, apie kuriuos šiandien net nesusimąstome. Jos žinojo, kad užšaldytas muilas tarkuojasi geriau. Jos žinojo, kad drožlės tirpsta greičiau nei gabalai. Jos žinojo, kad tolygiai paskirstytas muilas skalbia efektyviau nei vienas didelis gabalas, trinamas į audinį.
Šiandien mes gyvename pertekliuje. Muilas kainuoja centus, parduotuvės pilnos šimtų rūšių ploviklių, o mes be jokios sąžinės graužaties išmetame tai, kas seniau būtų buvę vertybė. Statistika rodo, kad vidutinė šeima per metus išmeta kelis kilogramus įvairių kosmetikos ir higienos priemonių likučių. Tai ne tragedija, bet tikrai ne ir protingas elgesys.
Viena detalė, kurią daugelis pamiršta arba nežino
Užšaldyto muilo drožlės turi vieną pranašumą, apie kurį retai kalbama net tarp patyrusių šeimininkių. Jos pasiskirsto vandenyje tolygiai – ne taip, kaip kietas gabalas, kuris tirpsta tik iš vienos pusės ir sukuria koncentruotą tirpalą vienoje vietoje.
Tai reiškia, kad skalbiant rankomis visa skalbimo masė gauna vienodą muilo kiekį. Kiekvienas audinys, kiekvienas pluoštas, kiekviena dėmė patiria tokį patį poveikį. Dėmės valomos efektyviau, audinys patiria mažiau trinties, o muilo sunaudojama mažiau nei naudojant įprastą metodą.
Šis efektyvumas ypač pastebimas skalbiant didesnį kiekį drabužių vienu metu. Vietoj to, kad muilas susitelktų ties vienu drabužiu, jis tolygiai pasklinda po visą vandenį ir dirba savo darbą visur vienu metu. Rezultatas – švaresni drabužiai, mažesnės pastangos, mažesnės išlaidos.
Kodėl tai svarbu ne tik dėl pinigų
Galbūt tai smulkmena. Galbūt sutaupyti keli eurai per metus neatrodo kaip didelis pasiekimas. O gal būtent tokios smulkmenos skiria tuos, kurie moka tvarkyti namus, nuo tų, kurie tiesiog gyvena juose ir leidžia daiktams ateiti ir išeiti be jokios sistemos.
Šaldiklio metodas – tai ne nostalgija ir ne bandymas grįžti į praeitį. Tai paprasčiausias protingas sprendimas, kuris sutaupo pinigus, sumažina atliekų kiekį ir duoda praktišką įrankį, kurio nepirksi jokioje parduotuvėje. Nieko daugiau, nieko mažiau. Tai žinios, perduodamos per kartas, kurios įrodė savo vertę ir kurias verta išsaugoti.
Dabar kiekvieną kartą, kai matau beveik ištirpusį muilo gabalėlį vonioje, prisimenu močiutės žodžius ir jos veidą tą rytą. Ji nežiūrėjo į mane su pykčiu – ji žiūrėjo su nuostaba, kad kažkas gali išmesti tai, kas dar turi vertės. Ir niekada to gabalėlio neišmetu.
