Kiekvieną rudenį ta pati problema – skinate graikinius riešutus, džiaugiatės gausiu derliumi, o kai atsukate kevalą, viduje pasitinka juodi, sugadinti branduoliai. Metai iš metų kartojasi tas pats vaizdas, ir atrodo, kad nieko neįmanoma padaryti.
Būtent taip jautėsi vienas sodininkas, kol neseniai tvarkydamas senas dėžes aptiko savo močiutės ranka rašytus užrašus, datuotus 1983 metais. Gelsvuose lapuose buvo surašytas paprastas rudeninis gydymas, kuris, pasak močiutės pastabų, visiškai pakeitė jos riešutų derliaus kokybę. Sodininkas nusprendė išbandyti – ir rezultatai jį nustebino.
Kodėl riešutai juodėja viduje
Daugelis mano, kad juodi branduoliai – tai pernokimo ar netinkamo laikymo pasekmė. Tačiau tikroji priežastis dažniausiai slypi Marssonina grybelyje, kuris užkrečia lapus, vaisius ir žievę dar medžiui augant. Šis patogenas pažeidžia audinių vientisumą, sukelia vidinį puvimą, ir riešutai tamsėja ne dėl brandos, o dėl ligos.
Grybelio sporos plinta su lietaus purslais ir vėju, įsiskverbia per žaizdas bei senstančius audinius. Blogiausia, kad Marssonina puikiai peržiemoja – ant nukritusių lapų, nesurinktų vaisių ir žievės plyšiuose. Todėl kiekvieną pavasarį infekcija prasideda iš naujo.
Močiutės receptas: du ingredientai ir 10 litrų vandens
Senoji receptūra pasirodė stebėtinai paprasta. Reikia vos dviejų komponentų: karbamido (šlapalo) ir geležies sulfato. Proporcijos tokios: 600 g karbamido ir 200 g geležies sulfato ištirpinama 10 litrų vandens.
Svarbu laikytis maišymo tvarkos – pirmiausia ištirpinkite karbamidą, tik tada suberkite geležies sulfatą ir maišykite, kol visiškai ištirps. Gautas tirpalas purkšiamas arba tepamas ant kamienų ir šakų sausu rudens oru, kai lapai jau nukritę.
Ši mišinio kaina minimali, o poveikis dvejopas: karbamidas veikia kaip trąša ir dezinfektantas, geležies sulfatas naikina grybinius patogenus ir kenkėjus, besislepiančius žievės plyšiuose.
Kaip teisingai atlikti apdorojimą
Laikas yra esminis veiksnys. Purškimą reikia atlikti po lapų nukritimo, bet prieš pirmąsias šalnas. Rinkitės sausas dienas, kai artimiausias 24–48 valandas nenumatoma lietaus – tirpalas turi įsigerti į žievę.
Purškiant svarbu kruopščiai apdoroti:
- apatinę kamieno dalį
- pagrindines šakas
- žievės plyšius ir įtrūkimus
Jei turite senesnį medį su giliais žievės plyšiais, verta ne tik purkšti, bet ir tepti tirpalą šepetėliu – taip pasieksite vietas, kur slepiasi peržiemojantys kenkėjai.
Dirbdami dėvėkite pirštines ir akių apsaugą. Vaikus ir naminius gyvūnus laikykite atokiau nuo apdorojimo zonos.
Sodo higiena – būtinas papildymas
Vien purškimo nepakanka. Močiutės užrašuose buvo pabrėžta ir kita taisyklė – griežta rudeninė sodo higiena.
Visus nukritusius lapus ir nesurinkus vaisius reikia surinkti ir pašalinti. Geriausia juos sudeginti arba giliai kompostuoti kuo toliau nuo riešutmedžių. Ant žemės palikti lapai tampa sporų rezervuaru, iš kurio liga grįžta kitą sezoną.
Taip pat verta apžiūrėti kamienus ir šakas – pašalinti atsilupusią žievę, kerpes, susikaupusias šiukšles. Negyvas šakeles nukirpkite, pernelyg tankias vietas praretinkite – geresnis oro cirkuliavimas padeda medžiui greičiau džiūti po lietaus ir mažina grybinių ligų riziką.
Ko tikėtis kitą sezoną
Sodininkai, išbandę šį metodą, pastebi akivaizdų pokytį jau kitais metais. Juodų branduolių skaičius smarkiai sumažėja, lapų dėmėtumas silpnėja, o patys riešutai būna tvirtesni ir gardesnio skonio.
Žinoma, vienkartinis apdorojimas nėra amžinas sprendimas. Procedūrą rekomenduojama kartoti kasmet kiekvieną rudenį. Jei liga vis tiek išlieka, derinkite purškimą su dar griežtesne sanitarija ir pasitarkite su vietos žemės ūkio specialistais dėl papildomų priemonių.
Patarimas kaimynams
Vienas įdomus momentas iš močiutės užrašų – ji ragino derinti veiksmus su kaimynais. Jei jūsų sodas švarus, bet gretimame sklype riešutmedžiai neprižiūrimi, sporos atkeliaus su vėju. Bendros pastangos duoda geriausius rezultatus.
Paprastas receptas, surašytas prieš keturis dešimtmečius, ir šiandien veikia puikiai. Kartais senolių išmintis verta daugiau nei brangios cheminės priemonės.
