Badavimas šiandien sulaukia vis daugiau dėmesio – ne tik kaip svorio metimo metodas, bet ir kaip būdas pagerinti bendrą sveikatą. Tačiau kas iš tikrųjų vyksta organizme, kai visiškai atsisakome maisto ilgesniam laikui? Mokslininkai pastebi, kad po tam tikro laiko tarpo kūne įsijungia procesai, kurie gali turėti netikėtų pasekmių.
Pastaruosiuose tyrimuose vis dažniau minimas vienas konkretus laikotarpis, po kurio organizmas patiria esminių pokyčių. Šie pokyčiai veikia ne tik energijos gamybą, bet ir ląstelių atsinaujinimą, imuninę sistemą ir net greitai besidauginančias ląsteles. Suprasti, kas vyksta per šį laikotarpį, gali padėti priimti sąmoningesnius sprendimus apie savo sveikatą.
Pirmos 24 valandos – organizmas dar nesijaudina
Per pirmąją parą be maisto kūnas naudoja tai, ką turi atsargose. Cirkuliuojanti gliukozė ir kepenų glikogenas – tai pagrindinis kuras, kuris tiekia energiją smegenims ir raumenims.
Šiame etape didelių pokyčių neįvyksta. Organizmas funkcionuoja įprastu režimu, tiesiog naudodamas sukautas atsargas. Daugelis žmonių net nepastebi reikšmingų pojūčių – nebent yra pripratę valgyti labai dažnai.
24–48 valandos – prasideda permainos
Kai glikogeno atsargos ima sekti, organizmas pradeda ieškoti alternatyvių energijos šaltinių. Sumažėja insulino kiekis kraujyje, o kepenys pradeda intensyviau skaidyti riebalus.
Šis procesas vadinamas lipolize – riebalų skilimas į laisvąsias riebalų rūgštis. Kepenyse šios rūgštys verčiamos ketonais, kurie gali aprūpinti energija smegenis ir kitus organus.
Kartu prasideda dar vienas svarbus pokytis – organizmas pereina nuo „augimo ir kaupimo” režimo prie „palaikymo ir išlikimo” būsenos. Medžiagų apykaita šiek tiek sulėtėja, nes kūnas pradeda taupyti išteklius.
Po 72 valandų – ketoninė būsena ir ląstelių valymas
Būtent 72 valandų riba yra ta, ties kuria įvyksta esminiai metaboliniai pokyčiai. Šiuo metu organizmas jau visiškai persijungia į ketoninę būseną. Pagrindiniais energijos šaltiniais tampa β-hidroksibutiratas ir acetooctinė rūgštis – ketonai, kuriuos gamina kepenys.
Tačiau energijos gamyba – tik dalis istorijos. Šiame etape suaktyvėja procesas, vadinamas autofagija. Tai savotiškas ląstelių „valymas”, kai organizmas pradeda šalinti ir perdirbti pažeistas ląstelių dalis, sugedusias organeles ir baltymų nuosėdas.
Autofagiją reguliuoja du svarbūs ląstelių signalai: AMPK aktyvuojasi, o mTOR – slopinamas. Šis balansas skatina ląsteles atsinaujinti, o ne daugintis.
Kaip tai veikia vėžio ląsteles
Greitai besidauginančios ląstelės – tarp jų ir kai kurios vėžinės – yra labai priklausomos nuo nuolatinio gliukozės tiekimo. Kai organizmas pereina į ketoninę būseną ir gliukozės kiekis kraujyje sumažėja, šios ląstelės patiria metabolinį stresą.
Priešklinikiniai tyrimai rodo, kad maistinių medžiagų stoka gali laikinai sutrikdyti vėžio ląstelių gyvybingumą. Tačiau svarbu suprasti – tai nėra gydymas. Šie poveikiai yra tyrimų objektas, o ne patvirtintas terapinis metodas.
Mokslininkų nuomone, badavimas gali sukurti mažiau palankią aplinką piktybinėms ląstelėms daugintis, tačiau tai nereiškia, kad ilgas badavimas gali išgydyti vėžį. Tokie teiginiai būtų nepagrįsti ir potencialiai pavojingi.
Imuninė sistema ir uždegimas
Po 72 valandų badavimo pastebimi ir kiti teigiami pokyčiai. Sumažėja pro-uždegiminių citokinų gamyba, o tai reiškia mažesnį lėtinį uždegimą organizme.
Kartu vyksta selektyvus imuninių ląstelių atsinaujinimas. Senesnės, prastai funkcionuojančios limfocitų populiacijos pašalinamos, o jų vietą užima naujos, funkcionalesnės ląstelės. Tai tarsi imuninės sistemos „perkrovimas”.
Šie procesai paaiškina, kodėl kai kurie žmonės po ilgesnio badavimo jaučiasi energingesni ir sveikesni – organizmas tiesiogine prasme atsikrato nereikalingo balasto.
Kam badavimas gali būti pavojingas
Nepaisant potencialios naudos, ilgas badavimas nėra saugus visiems. Yra grupių, kurioms toks eksperimentas gali sukelti rimtų problemų.
Nėščios ir maitinančios moterys neturėtų badauti, nes jų organizmui reikia nuolatinio maistinių medžiagų tiekimo.
Sergantieji cukriniu diabetu gali patirti pavojingus gliukozės kiekio svyravimus, ypač jei vartoja insuliną ar kitus vaistus.
Žmonės su valgymo sutrikimais turėtų vengti bet kokių griežtų maitinimosi apribojimų.
Sergantieji lėtinėmis ligomis ar vartojantys nuolatinius vaistus prieš bet kokį ilgesnį badavimą turėtų konsultuotis su gydytoju.
Ką svarbu žinoti prieš bandant
Jei svarstote išbandyti ilgesnį badavimą, pradėkite nuo trumpesnių intervalų. Daugelis specialistų rekomenduoja pirmiausia išbandyti 16–24 valandų badavimą ir stebėti, kaip jaučiatės.
Gerkite pakankamai vandens – dehidratacija yra viena dažniausių problemų badavimo metu. Elektrolitai taip pat svarbūs, ypač jei badavimas trunka ilgiau nei parą.
Nutraukite badavimą, jei jaučiate stiprų silpnumą, galvos svaigimą, širdies ritmo sutrikimus ar kitus neįprastus simptomus.
Mokslininkai sutaria, kad 72 valandų badavimas gali sukelti įdomių metabolinių pokyčių organizme. Tačiau tai nėra stebuklingas vaistas nuo visų ligų. Svarbiausias žingsnis – suprasti savo kūną ir priimti sprendimus remiantis faktais, o ne sensacingais pažadais.
