Spalis – laikas sodinti kriaušes: 5 sodinimo patarimai, kaip užtikrinti geresnį įsitvirtinimą ir gerą derlių

Spalis yra puikus mėnuo kriaušių sodinimui, nes dirvožemis išlieka pakankamai šiltas šaknims, o viršutinė augimo dalis sulėtėja, leidžiant įsitvirtinti prieš atšalant orui. Dvejų metų sodinukai yra pageidaujami dėl jų gyvybingumo ir išgyvenimo; vienerių metų sodinukai gali būti sodinami, tačiau jiems reikia skirti daugiau dėmesio. Pasirinkite saulėtą, gerai nusausintą, neutralaus pH vietą ir iškaskite erdvų duobę, išpurenkite šonus ir šaknų kaklelį padėkite šiek tiek virš žemės paviršiaus. Švelniai pritvirtinkite atramą, lėtai palaistykite, kad dirva nusėstų, ir mulčiuokite 5–10 cm atstumu nuo kamieno; daugiau patarimų rasite toliau.

Geriausias laikas ir sodinukų amžius kriaušių sodinimui spalio mėnesį

Spalio mėnesį, antrąjį rudens mėnesį, kriaušių sodinimas suteikia geriausią dirvos šilumos ir ramybės pusiausvyrą, skatinančią šaknų įsitvirtinimą.

Sodininkai, renkantys sodinukus, teikia pirmenybę dviejų metų medžiams dėl jų gyvybingumo ir didesnio išgyvenamumo; vienerių metų sodinukai yra priimtini, jei ištekliai leidžia skirti papildomą priežiūrą.

Trijų metų sodinukai paprastai auga prasčiau, todėl jų vengiama, siekiant sutaupyti bendruomenės laiko ir išteklių.

Sodinimas šiuo metu leidžia šaknims išsiplėsti prieš atšaldant orui, taip sumažinant vėlesnį darbo krūvį.

Tie, kurie aptarnauja kaimynus ar bendruomenės sodus, turėtų planuoti pirkimo ir sodinimo grafikus, kad savanoriai galėtų sodinti sveikesnius, ilgesnio gyvenimo medžius su minimaliomis pakartotinėmis darbais ir didesne kolektyvine nauda.

Tinkamos vietos ir dirvos pasirinkimas sveikoms medžių auginimui

Idealiam kriaušių augimui pasirinkite saulėtą, gerai nusausintą vietą su neutraliu pH ir minkšta, puria dirva, kad būtų išvengta užmirkimo ir palengvintas šaknų augimas; reikėtų vengti sutankintų, rūgščių ar prastai nusausintų vietų, nes jos didina stresą, ligų riziką ir mirtingumą.

Pasirinkta vieta turėtų būti saulėta didžiąją dienos dalį ir apsaugota nuo šaltų skersvėjų. Dirvožemis turėtų būti purus, turtingas organinėmis medžiagomis, o prieš sodinimą turėtų būti patikrintas jo pH balansas.

Geras vietos pasirinkimas sumažina vėlesnius įsikišimus, tausoja išteklius ir stiprina medžių gyvybingumą, leidžiant prižiūrėtojams sutelkti dėmesį į vaisių auginimą ir bendruomenės maisto poreikių tenkinimą.

Kaip teisingai kasti ir paruošti sodinimo duobę

Ruošiant sodinimo duobę, sodininkas turėtų iškasti apie 1,0 m gylio ir 60–80 cm pločio duobę, sukurdamas erdvią, purią ertmę, kuri skatina šaknų plitimą ir neleidžia susidaryti vandens sankaupoms.

Iškastas dirvožemis yra sijojamas; sunkūs grumulai yra susmulkinami ir sumaišomi su kompostu ir durpėmis, kad susidarytų derlingas užpildas.

Dugne yra padengiamas plonas organinių medžiagų sluoksnis, siekiant pagerinti struktūrą ir drenažą.

Pagrindas išlyginamas, kad nebūtų žemių vietų.

Duobės kraštai nugrūdinami, kad šaknys lengviau įsiskverbtų.

Galutiniai patikrinimai patvirtina, kad šaknų kaklelis bus 3–5 cm virš galutinio žemės paviršiaus lygio.

Jaunų kriaušių medžių palaikymas ir laistymas

Po sodinimo ir šaknų kaklelio nustatymo 3–5 cm virš žemės, medelis iš karto pritvirtinamas prie paruošto kuolo, kuris išsikiša apie 0,5 m virš dirvos, kad užkirstų kelią vėjo sukrėtimui ir pasvirimui.

Vienas minkštas raištis kamieno aukštyje laiko medį nespaudžiant, leidžia ribotą judėjimą, skatinantį šaknų įsitvirtinimą.

Tuoj pat laistoma: lėtai išpilama apie 2 l, kad dirvožemis nusėstų ir būtų pašalinti oro kišenės.

Prižiūrėtojai patikrina drenažą ir švelniai sutvirtina dirvožemį.

Kaiščiai periodiškai tikrinami, o raiščiai atlaisvinami, kai kamienas storėja.

Šie veiksmai suteikia prioritetą įsitvirtinimui, sumažina persodinimo šoką ir palaiko sveiką augimą bei naudą kitiems.

Mulčiavimas ir kriaušių paruošimas žiemai

Kai temperatūra krinta ir artėja pirmosios šalnos, mulčiavimas tampa svarbiu žingsniu, siekiant išsaugoti dirvožemio drėgmę, sušvelninti šaknų zonos temperatūrą ir apsaugoti jaunas kriaušių šaknis per žiemą.

Sodininkas po paskutinio laistymo aplink kiekvieną medį užberia 5–10 cm komposto, humuso, pjuvenų, šiaudų arba šieno, palikdamas 10–15 cm atstumą nuo kamieno, kad išvengtų puvimo.

Mulčias izoliuoja šaknis, mažina pakilimą ir išsaugo dirvožemio struktūrą neutraliose, gerai nusausintose vietose.

Kartu su tvirtu kuolu ir išankstiniu laistymu, ši praktika padidina dvejų metų sodinukų išgyvenamumą ir palaiko šalčiui atsparias veisles, leidžiant augti sveikesniems medžiams ir užtikrinant patikimą derlių pavasarį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

You May Also Like

Rekomenduojami video