Šiltnamio dirvožemio struktūra lemia augalų sveikatą ir derlingumą. Autorius nagrinėja penkis praktinius būdus, kaip purenti tankias lysves ir atkurti poringumą: humusas, kompostas, durpės, senos medienos atliekos ir žaliosios trąšos. Kiekvienas variantas vertinamas pagal poveikį, laiką ir įspėjimus. Santraukoje pabrėžiami kompromisai ir paprastos praktikos, kurios tinka skirtingiems tikslams, ir nurodomos priemonės, kurias reikėtų išbandyti pirmiausia.
Gerai supuvęs mėšlas (humusas)
Gerai supuvęs mėšlas, stabilus humusas, gautas iš pusiau suirusių gyvūnų atliekų, žymiai pagerina šiltnamio dirvožemio struktūrą, didindamas agregaciją ir poringumą.
Stebėtojas pastebi, kad po įmaišymo vidutiniais kiekiais padidėja purumas ir vandens įsiskverbimas. Maistinių medžiagų kiekis tiekia azotą, fosforą ir kalį, tuo pačiu išlaikydamas drėgmę, todėl sumažėja laistymo dažnumas.
Atsargiai: tinka tik visiškai suskilusi medžiaga; šviežios mėšlo gali būti fitotoksiškos ir perduoti patogenus.
Naudojimas apima įmaišymą į viršutinius 10–20 cm dirvos sluoksnio prieš sodinimą ir druskos bei pH testavimą.
Rekomendacijose pabrėžiama atsakingas tiekimas, kiekių dokumentavimas ir augalų saugos prioritetizavimas, siekiant patikimai aptarnauti sodininkus ir vartotojus.
Kompostas
Naudojant stabilizuotą organinę medžiagą, kompostas gerina šiltnamio dirvožemį, sukurdamas trupų struktūrą ir tiekiant platų maistinių medžiagų spektrą.
Jis vertinamas pagal brandą, dalelių dydį ir šaltinį, siekiant išvengti patogenų ar piktžolių sėklų.
Įmaišytas kompostas padidina poringumą, pagerina vandens įsiskverbimą ir palaiko naudingas mikrobų bendruomenes, kurios padeda maistinių medžiagų apykaitai.
Naudojimo normos priklauso nuo esamos dirvožemio tekstūros ir pasėlių poreikių; veiksmingas yra vidutinis sumaišymas prieš sodinimą arba lengvas tręšimas sezono metu.
Kruopštus tvarkymas – tinkamas kompostavimas, bandymai ir dozuotas naudojimas – užtikrina, kad augalai gautų subalansuotą mitybą, o savanoriai ir bendruomenės sodininkai tvariai papildytų dirvožemį ateities kultūroms.
Durpės (sphagnum durpės)
Iš durpynų išgaunamos sphagnum durpės yra iš dalies suirę augaliniai substratai, vertinami dėl savo gebėjimo palengvinti sunkius šiltnamių dirvožemius, didinant poringumą ir vandens sulaikymo gebą.
Vertinime pabrėžiama durpių nuosekli tekstūra, mažas tūris ir gebėjimas buferizuoti drėgmės ciklus, kas naudinga šaknų aeracijai ir sumažina suspaudimą.
Praktinėse gairėse rekomenduojama durpes maišyti su esamais lysvėmis vidutiniais kiekiais, stebėti pH pokyčius link rūgštingumo ir subalansuoti kalkių ar šarminių priedų naudojimu, kai auginami pH jautrūs augalai.
Aplinkosaugos sumetimai skatina vertinti tvaraus šaltinio ar alternatyvas.
Rekomendacijose teikiama pirmenybė saikingam naudojimui, siekiant pagerinti struktūrą, tuo pačiu apsaugant augalų poreikius ir remti atsakingą šiltnamių auginimo sąlygų tvarkymą.
Senios pjuvenos arba medžio drožlės
Pridėjus senias pjuvenas arba medžio drožles, galima pagerinti šiltnamių dirvožemio poringumą ir drenažą, įterpiant stambias organines daleles, kurios neleidžia dirvožemiui suslėgti.
Tyrimai rodo, kad gerai subrandintas medžiagas galima įterpti nesukeliant ilgalaikio azoto imobilizacijos, būdingos šviežioms medienos liekanoms.
Praktikai turėtų įsigyti kietmedžio drožles, patikrinti, ar jos nebuvo apdorotos cheminėmis medžiagomis, ir užtikrinti, kad jos būtų kompostuojamos, kol taps dirvožemiškos ir stabilios.
Naudojimo normos skiriasi priklausomai nuo dirvožemio tekstūros; paprastai pakanka vidutinio įmaišymo į viršutinį 10–15 cm sluoksnį.
Papildomas azoto įvedimas arba maišymas su visiškai suskilusiu kompostu gali subalansuoti pradinius maistinių medžiagų poreikius.
Reguliarus dirvožemio struktūros ir augalų gyvybingumo stebėjimas padeda atlikti koregavimus, palaikant sveiką šaknų aplinką augalams, kuriuos prižiūri rūpestingi sodininkai.
Žaliosios trąšos (sideratai)
Auginant dangias kultūras kaip žaliąsias trąšas (sideratus) galima greitai ir pigiai atkurti organines medžiagas ir pagerinti dirvožemio struktūrą šiltnamių lysvėse.
Tyrimai rodo, kad ankštiniai augalai (dobilai, vikiai) fiksuoja azotą, o neankštiniai augalai (garstyčios, rugiai) padidina tūrį ir slopina piktžolių augimą.
Augalai yra nupjaunami arba susmulkinti ir įmaišomi keletą savaičių prieš sodinimą, kad galėtų iš dalies suirti ir išvengti azoto imobilizacijos.
Žaliosios trąšos padidina poringumą, sustiprina mikrobų veiklą ir sumažina suspaudimą be cheminių medžiagų.
Pasirinkimas priklauso nuo tikslų: azoto praturtinimas, piktžolių kontrolė arba greita biomasė.
Reguliarios trumpos sideratų rotacijos palaiko ilgalaikį dirvožemio purumą ir yra naudingos būsimoms kultūroms.
