Patyrę sodininkai kartais sunkiai augantiems daigams duoda labai praskiesto cukraus, nes maži augalai turi ribotą lapų plotą ir neišsivysčiusias šaknis, todėl greitas angliavandenių šaltinis gali padėti kvėpavimui ir trumpalaikiam augimui. Ši praktika taip pat gali stimuliuoti dirvožemio mikrobus išskirti maistines medžiagas, tačiau ji kelia akivaizdžius pavojus, pavyzdžiui, osmosinį stresą, deguonies išeikvojimą ir kenkėjų pritraukimą. Supratimas, kada ir kaip naudoti cukrų, atskleidžia kompromisus, kuriems verta skirti daugiau dėmesio.
Kodėl daigams reikia papildomų angliavandenių
Kadangi daigai turi ribotą lapų plotą ir neišsivysčiusią šaknų sistemą, jie dažnai negali fotosintezuoti pakankamai angliavandenių, kad patenkintų greito augimo ir šaknų įsitvirtinimo energijos poreikius.
Sėjinukai priklauso nuo angliavandenių kvėpavimui, biosintezei, šaknų augimui ir lapų plėtrai; neturėdami vidinių išteklių, jie gali sunkiai augti esant silpnam apšvietimui arba persodinimo šokui.
Maži, laikini išoriniai anglies šaltiniai (≈1 % cukraus tirpalai) gali tiekti greitą energiją ir palaikyti meristemos veiklą.
Nauda dažnai yra netiesioginė, nes stimuliuojami dirvožemio mikroorganizmai, kurie išskiria maistines medžiagas.
Reikia būti atsargiems: per didelis cukraus kiekis didina osmotinį stresą ir skatina kenksmingų mikrobų dauginimąsi.
Naudokite mažas koncentracijas ir retai purkškite ant silpnų augalų.
Kaip fotosintezė aprūpina augalus cukrumi
Atkreipus dėmesį į daigų priklausomybę nuo išorinių arba sukauptų angliavandenių, dėmesys nukreipiamas į tai, kaip subrendę lapai gamina cukrų, kuris maitina visą augalą.
Fotosintezė naudoja chloroplastuose esantį chlorofilą, kad paverstų šviesą, CO2 ir vandenį į cheminę energiją, išskirdama O2. Kalvino ciklas pagamina triozės fosfatą, kuris yra surenkamas į gliukozę, saugomas kaip krakmolas arba paverčiamas sacharoze, kad būtų transportuojamas floema.
Sacharozės tirpumas ir neredukuojantis pobūdis tinka ilgam transportavimui iš šaltinio lapų į sinkus: šaknis, jauni lapai, žiedai, vaisiai.
Cukraus gamyba priklauso nuo šviesos, CO2, temperatūros ir vandens; šie cukrūs skatina kvėpavimą, biosintezę ir signalizuoja vystymosi reakcijas.
Kai cukraus papildas gali padėti jauniems augalams
Avarinėse situacijose arba kai daigai atrodo silpni, labai praskiestas cukraus tirpalas – apie 1 % sacharozės – gali suteikti trumpalaikį pagerėjimą, stimuliuodamas dirvožemio mikrobus, kurie laikinai mineralizuoja maistines medžiagas ir padaro jas labiau prieinamas mažoms šaknims.
Naudojama saikingai, ši gėlių pardavėjų praktika netiesiogiai padidina angliavandenių kiekį: cukrų, laisvą azotą ir kitas maistines medžiagas trumpam apdoroja ne daigai, o mikroorganizmai.
Naudokite tik silpniems daigams, retai (pavyzdžiui, kas dvi savaites) ir maža koncentracija, kad išvengtumėte osmotinio streso, deguonies išsekimo ir kenkėjų atsiradimo.
Rinkitės ilgalaikę paramą: tinkamą apšvietimą, pastovią drėgmę ir švelnų pradinį trąšų ar komposto mišinį.
Cukraus davimo daigams ir subrendusiems augalams rizika
Cukraus naudojimas dirvožemyje ar daigams kelia keletą akivaizdžių pavojų, kurie dažnai nusveria bet kokią trumpalaikę naudą.
Koncentruotas cukrus padidina dirvožemio osmosinį slėgį, iš šaknų ištraukia vandenį ir sukelia vytimą arba dehidrataciją.
Tai skatina greitą mikrobų augimą, kuris sunaudoja deguonį ir imobilizuoja azotą, sumažindamas maistinių medžiagų ir deguonies kiekį, reikalingą trapiesiems augalams.
Pakartotinis arba didelės dozės naudojimas gali sukelti šaknų nudegimą, anaerobinę fermentaciją ir padidėjusį puvimą.
Cukrus taip pat pritraukia kenkėjus, pavyzdžiui, grybinius uodus, amarus ir miltinius vabaliukus, bei skatina dirvožemyje esančių patogenų dauginimąsi.
Atsižvelgiant į ribotus įrodymus apie naudą daigams ar subrendusiems augalams, atsargūs augintojai turėtų vengti reguliaraus cukraus naudojimo.
Ženklai, kad jūsų daigai kenčia nuo per didelio cukraus kiekio
Dažnai per daug cukraus gavę daigai rodo aiškų, išmatuojamą nuosmukį, o ne neaiškią negalią. Pageltę, nuvytę lapai nepaisant drėgnos dirvos rodo osmosinį stresą, nes cukrus iš šaknų išsiurbia vandenį.
Lėtas arba sulėtėjęs šaknų vystymasis, pasireiškiantis tamsiomis, gleivingomis masėmis, rodo mikrobų peraugimą ir šaknų puvimą, kurį skatina pridėti cukrūs. Staigus grybinių uodų – suaugusių ir lervų – padaugėjimas rodo, kad vazonų dirvožemyje vyksta aktyvi mikrobų veikla.
Fermentuotas arba rūgštus dirvožemio kvapas rodo anaerobinį metabolizmą, kuris eikvoja deguonį. Rudas arba „nudegęs“ šaknies vainikas ir greitas nuosmukis po purškimo rodo osmosinį arba druskos tipo pažeidimą dėl pernelyg koncentruotų cukraus tirpalų.
Saugūs receptai ir dozės cukraus vandens gydymui
Sodininkai turėtų cukraus vandenį naudoti kaip retkarčiais skiriamą pagalbinę priemonę, o ne kaip įprastą trąšą: saugus receptas yra labai praskiestas 1 % sacharozės tirpalas (apie 10 g į 1 l, maždaug 2 arbatiniai šaukšteliai 0,95 l) paruoštas iš virinto ir atvėsinto vandens ir naudojamas saikingai – ne dažniau kaip kartą per 1–2 savaites – labai silpniems arba naujai sudygusiems daigams.
Paruoškite šviežią, ištirpindami 10 g baltojo arba rudojo cukraus 1 l virinto, atvėsinto vandens; išmeskite po 24–48 valandų, kad nesusidarytų fermentacija.
Niekada nenaudokite koncentruotų internetinių receptų (didelis cukraus kiekis didina osmosinį stresą ir mikrobų keliamą riziką
Jei atsiranda fermentacija, dirvą nuplaukite paprastu vandeniu, o ne biocidais.
Geresnės alternatyvos cukrui sveikam augimui
Sodininkams, ieškantiems patikimesnės pagalbos nei cukrus, maistinių medžiagų turtingos trąšos ir specialiai sukurti daigų produktai suteikia daigams būtinus elementus ir biologinius privalumus be osmoso ir mikrobų keliamo pavojaus, kurį kelia saldūs tirpalai.
Kompostas ir lėtai išsiskiriantys trąšos kelis mėnesius tiekia subalansuotą N-P-K ir mikroelementų kiekį, skatindami nuolatinį augimą.
Skystos pradinės formulės, praskiestos iki ketvirtadalio stiprumo, skatina šaknų augimą esant žemam druskos indeksui.
Praskiesti jūros dumblių arba rudadumbių ekstraktai padidina hormonų kiekį ir atsparumą stresui.
Sterilūs sėklų daiginimo mišiniai su smulkiu kompostu arba kontroliuojamo išsiskyrimo trąšomis sujungia mikrobus ir maistines medžiagas, tuo pačiu ribodami fermentaciją.
Mikroorganizmams maitinti arbatoje atsargiai naudojamos mažos nesieringos melasos dozės.
Kenkėjų ir dirvožemio problemos, susijusios su cukraus naudojimu
Nors maistinių medžiagų papildai ir starterinės formulės užtikrina saugesnį augimą, paprasto cukraus naudojimas daigų mišiniuose gali sukelti įvairių kenkėjų ir dirvožemio problemų.
Sparčiai besidauginantys mikroorganizmai sunaudoja deguonį ir azotą, dėl to šaknys patiria stresą ir trumpam trūksta maistinių medžiagų. Koncentruoti cukraus tirpalai padidina osmotinį slėgį, dėl to kyla pavojus, kad šaknų ląstelės praras vandenį ir pradės vytis.
Fermentacija skatina anaerobinių kišenų ir šaknų puvinio organizmų atsiradimą, tuo pačiu slopindama naudingų aerobų veiklą. Lipnūs likučiai pritraukia grybinius uodus, skruzdėles, amarus ir miltinius vabaliukus, didindami užkrėtimą ir ligų plitimą.
Pernelyg dažnas naudojimas dažniausiai sukelia pagelėjimą, prastą įsisavinimą arba šaknų nudegimą; rekomenduojama korekcinė priemonė yra gerai nuplauti dirvą paprastu vandeniu, kad būtų atkurta pusiausvyra.
