Neseniai su savimi atlikau mėnesio trukmės eksperimentą, kad išsiaiškinčiau, kas nutinka, kai nuolat einama miegoti po 23 val. vakaro. Mano kūnas priaugo svorio, o energija krito. Mano smegenys sunkiai atliko pagrindines užduotis, o emociškai tapau kažkuo, ko nepažįstu. Nukentėjo net mano santykiai. Labiausiai mane nustebino ne tik tai, kaip greitai įvyko šie pokyčiai, bet ir tai, kaip giliai jie įsiskverbė į visus mano gyvenimo aspektus. Sveikimo procesas dar labiau atskleidė tikrąją miego svarbą.
Eksperimentinė sąranga: Kaip stebėjau savo vėlyvo naktinio miego modelius
Norėdamas tinkamai įvertinti vėlyvo naktinio miego poveikį, prieš pradėdamas mėnesį trukusį eksperimentą sukūriau griežtą stebėjimo sistemą. Naudojau nešiojamą miego stebėjimo prietaisą, kuriuo stebėjau REM ciklus, gilaus miego procentinę dalį ir bendrą miego valandų skaičių kiekvieną naktį.
Kasdien pildžiau žurnalą, kuriame fiksavau miego laiką (visada po 23 val.), prabudimo laiką ir subjektyvų energijos lygį 1-10 balų skalėje. Be to, kiekvieną rytą stebėjau savo širdies ritmą ramybės būsenoje, suvartojamo kofeino kiekį ir kognityvinius gebėjimus, spręsdamas galvosūkius.
Visi kintamieji, išskyrus miego laiką, išliko tokie patys kaip ir prieš eksperimentą, todėl bet kokius pokyčius buvo galima paaiškinti vėlesniu miego grafiku.
Fiziniai pokyčiai: Svorio svyravimai ir energijos nuostoliai
Per pirmąją savaitę, kai nuolat ėjau miegoti po 23 valandos, pastebėjau reikšmingų fizinių pokyčių, kurie, eksperimentui tęsiantis, vis stiprėjo.
Mano svoris padidėjo 1,6 kilogramo, nepaisant to, kad laikiausi įprastos mitybos ir mankštos režimo. Iki trečios savaitės iš viso priaugau beveik 3,2 kilogramo. Dar didesnį nerimą kėlė energijos svyravimai – vidudienio kritimai tapo neišvengiami, paprastai ištikdavo tarp 14 ir 16 valandos.
Atrodė, kad mano medžiagų apykaita smarkiai sulėtėjo. Net mano įprasta kava negalėjo įveikti nuovargio. Rytinės treniruotės darėsi vis sunkesnės, o paskutiniąją eksperimento savaitę jas visiškai praleidau, todėl susidarė nerimą keliantis svorio augimo ir sumažėjusios energijos ciklas.
Kognityvinių gebėjimų pablogėjimas: Atminties migla ir sumažėjęs produktyvumas
Trys kognityviniai simptomai išryškėjo per kelias dienas, kai pradėjau dirbti vėlai vakare. Pirma, pablogėjo trumpalaikė atmintis– pamiršdavau prieš kelias valandas vykusius pokalbius, nuolat pamiršdavau raktus ir telefoną.
Antra, tapo stebėtinai sunku priimti sprendimus. Kritinio mąstymo reikalaujančios užduotys užtruko beveik dvigubai ilgiau, o svarbius sprendimus dažnai atidėdavau, nes mano smegenys jautėsi perkrautos.
Trečia, dingo mano kūrybiškumas. Rašymo užduotys, kurios paprastai būdavo lengvai atliekamos, tapo sunkiomis kovomis. Komandos susirinkimuose pastebimai suprastėjo mano darbo kokybė.
Mano produktyvumo rodikliai rodė, kad atliktų užduočių skaičius sumažėjo 30 %, palyginti su įprastu grafiku, nepaisant to, kad dirbau tomis pačiomis valandomis.
Emocijų kalneliai: Nuotaikų svyravimai ir nerimo šuoliai
Mano emocinis stabilumas pastebimai pablogėjo jau po septynių dienų vėlyvo naktinio režimo. Dešimtą dieną nedideli nepatogumai sukėlė neproporcingai dideles reakcijas– kavos išsiliejimas atrodė ne tik erzinantis, bet ir katastrofiškas.
Trečiąją savaitę nerimo lygis pasiekė aukščiausią lygį, o mintys neleido užmigti nepaisant fizinio išsekimo. Gulėdavau ir nerimaudavau dėl nereikšmingų dalykų, kuriuos gerai pailsėjęs lengvai atmesdavau.
Draugai pastebėjo mano sutrikusią nuotaiką ir pasitraukimą iš visuomeninės veiklos. Santykiai nukentėjo, nes tapo vis sunkiau reguliuoti emocijas.
Didžiausią nerimą kėlė mano bazinė nuotaika, kuri keitėsi nuo paprastai teigiamos iki nuolatinio irzlumo ir kartais nusiminimo. Net anksčiau maloni veikla nepadėjo pakelti nuotaikos.
Socialinis poveikis: Kaip vėlyvi vakarai paveikė mano santykius
Mano socialinių ryšių pablogėjimas tapo akivaizdus maždaug po dviejų savaičių, kai pradėjau eksperimentą su vėlyvomis naktimis. Draugai pastebėjo mano sumažėjusią energiją vakarinių susibūrimų metu, dažnai komentuodami mano užsimerkusią veido išraišką ir sumažėjusį aktyvumą.
Mano partneris pranešė, kad jaučiasi apleistas, nes per ribotą laiką, kurį praleisdavome kartu, padidėdavo mano irzlumas. Kai fiziškai buvau šalia, buvau nepasiekiamas psichologiškai. Mūsų pokalbiai pasidarė paviršutiniški, nebebuvo tokie gilūs, kaip anksčiau.
Šeimos nariai į žinutes ir skambučius atsakydavo pavėluotai. Kai susisiekdavome, negalėdavau sutelkti dėmesio į jų rūpesčius.
Susidariusi miego skola paveikė ne tik mane – ji sukėlė atotrūkio bangas visoje mano socialinėje ekosistemoje.
Atsigavimo laikotarpis: Stebinantis grįžimo į normalų gyvenimą grafikas
Atsigavimo laikotarpis: Stebinantis grįžimo į normalų gyvenimą grafikas
Galiausiai grįžti prie įprasto miego grafiko pasirodė sunkiau, nei tikėjausi. Mano kūnui prireikė 10 dienų, kad priprastų prie miego laiko iki 23 val. vakaro – gerokai ilgiau nei miego specialistų siūlomas 2-3 dienų atsigavimo laikotarpis.
Pirmosios trys naktys buvo ypač sunkios. Nepaisant to, kad eidavau miegoti anksčiau, budėdavau iki įprastos vėlyvos valandos. Ketvirtąją dieną miego kokybė pagerėjo, nors rytinis mieguistumas išliko.
Kognityvinės funkcijos atsigavo ilgiausiai. Praėjo dvi savaitės, kol mano dėmesys ir sprendimų priėmimas grįžo į pradinį lygį. Ši patirtis mane išmokė, kad miego skola labai kaupiasi, todėl ją reikia grąžinti sąmoningai ir palaipsniui, o ne ištaisyti per vieną naktį.
