Per karščio bangą organizmas pradeda intensyviai išgyventi ir pirmenybę teikia vėsinimui, o ne fiziniam aktyvumui. Kraujagyslės išsiplečia, suaktyvėja prakaito liaukos, o širdis dirba intensyviau, kad reguliuotų kūno temperatūrą. Toks medžiagų apykaitos perorientavimas sunaudoja nemažai energijos, sukelia nuovargį ir mažina kognityvines funkcijas. Smegenys tampa mažiau jautrios, todėl sudėtingos užduotys, pavyzdžiui, sodininkystė, tampa neįveikiamos ir varginančios. Intriguojančios fiziologinės detalės laukia tų, kurie domisi organizmo apsaugos nuo karščio mechanizmais.
Kūno gynybos nuo karščio mechanizmas
Kai temperatūra pakyla, žmogaus organizmas įjungia sudėtingą apsaugos mechanizmą, kad neperkaistų. Prie odos esančios kraujagyslės išsiplečia, todėl šiluma sklinda į išorę, o prakaito liaukos padidina drėgmės gamybą, kad garuodamos atvėsintų paviršių.
Šiomis fiziologinėmis reakcijomis siekiama palaikyti kritinę 37 °C šerdies temperatūrą. Tačiau širdžiai dirbant intensyviau, kad pumpuotų kraują ir palengvintų vėsinimą, didėja energijos sąnaudos. Organizmas teikia pirmenybę temperatūros reguliavimui, o ne kitoms funkcijoms, todėl per didelius karščius žmonės jaučiasi pavargę ir mažiau motyvuoti.
Ši sudėtinga išgyvenimo strategija apsaugo nuo potencialiai mirtinai pavojingo temperatūros pakilimo.
Fiziologinė vėsos išlaikymo kaina
Žmogaus organizmas išeikvoja daug medžiagų apykaitos išteklių kovai su ekstremaliu karščiu, todėl vėsinimas tampa sudėtingu ir daug energijos reikalaujančiu fiziologiniu procesu. Norint palaikyti idealią temperatūrą, reikia didesnių širdies pastangų, kad kraujotaka būtų nukreipta į odą, o tam sunaudojama daug energijos atsargų.
Ši termoreguliacinė reakcija sukelia žemo lygio išgyvenimo mechanizmą, kuris mažina fizinį ir protinį darbingumą. Be to, dehidratacija dar labiau apsunkina iššūkį, nes sumažina prakaitavimo efektyvumą, maistinių medžiagų pernešimą ir ląstelių energijos gamybą.
Sutrinka neurologinės funkcijos, nes dėl šiluminio streso ir sumažėjusio deguonies kiekio kraujyje sutrinka kognityviniai procesai, o tai pasireiškia sumažėjusia motyvacija, protiniu nuovargiu ir bendra ištverme.
Kaip dehidratacija atima energiją
Kaip būtent dehidratacija sistemingai mažina kūno energijos atsargas per didelius karščius? Dehidratacija sutrikdo svarbiausius fiziologinius procesus, todėl sutrinka temperatūros reguliavimas, sumažėja kraujotaka ir sutrinka deguonies tiekimas į smegenis.
Tai sukelia nuovargį, mažina proto aiškumą ir kognityvines funkcijas. Sutrinka maisto medžiagų pernešimas ir energijos gamyba, todėl atsiranda fizinis išsekimas. Pažeidžiamoms gyventojų grupėms, pavyzdžiui, pagyvenusiems žmonėms ir vaikams, dėl ne tokių veiksmingų termoreguliacinių reakcijų poveikis yra ryškesnis.
Be to, dehidratacija sustiprina karščio streso poveikį miego kokybei, dar labiau sumažina dienos energiją ir darbingumą, todėl organizmo ištekliai išsenka sistemiškai.
Smegenų funkcija šiluminio streso metu
Kadangi šiluminis stresas iš esmės sutrikdo nervinį apdorojimą, žmogaus smegenys patiria reikšmingų funkcinių pakitimų, kai yra veikiamos didelio karščio. Kylant kūno temperatūrai, mažėja neurologinis darbingumas, todėl nukenčia kognityviniai gebėjimai, tokie kaip sprendimų priėmimas, dėmesio sukaupimas ir proto apdorojimo greitis.
Karštis sukelia medžiagų apykaitos įtampą, todėl mažėja nervų veiklos efektyvumas ir įsijungia apsauginiai mechanizmai, kurie nukreipia energiją į temperatūros reguliavimą. Neuronai tampa mažiau jautrūs, todėl didėja protinis nuovargis ir mažėja kognityvinių funkcijų tikslumas. Šie neurologiniai pokyčiai paaiškina, kodėl per karščius žmonės jaučiasi vangūs ir sunkiai atlieka sudėtingas užduotis.
Kas labiausiai kenčia nuo karščio nuovargio?
Nors fiziologinė reakcija į karštį įvairiose populiacijose skiriasi, tam tikros demografinės grupės yra jautresnės karščio nuovargiui. Didesnė rizika kyla pagyvenusiems žmonėms, mažiems vaikams ir asmenims, sergantiems tokiomis ligomis kaip širdies ir kraujagyslių ligos ar diabetas.
Didesnį pavojų patiria riboto judrumo žmonės, asmenys, vartojantys tam tikrus vaistus, dėl kurių sutrinka temperatūros reguliavimas, ir lauko darbininkai. Asmenys, kurių kūno masės indeksas didesnis, ir tie, kurie nėra prisitaikę prie karštos aplinkos, taip pat patiria didesnį su karščiu susijusį stresą. Socialiniai ir ekonominiai veiksniai, įskaitant galimybę naudotis vėsinimosi ištekliais, dar labiau padidina individualią karščio nuovargio riziką.
