Joninės – viena seniausių metų švenčių, kai gamta pilna gyvybės, o žmogus vėl atranda ryšį su žeme, vandeniu, ugnimi ir savimi. Tą trumpiausią naktį, o ypač – auštant Joninių rytui, mūsų senoliai atlikdavo įvairius paprastus veiksmus, kurie šiandien galėtų vadintis „wellness rutina“. Tik be programėlių, be instrukcijų – tikras, nuoširdus buvimas su gamta.
Štai 5 Joninių ryto ritualai, kuriuos gali išbandyti net savo kieme. Jie nesudėtingi, nereikalauja jokių išlaidų – tik noro, šiek tiek tylos ir žiupsnelio tikėjimo.
Eiti basomis per rasą
Senolių išmintis: „Rasa gydo kojas ir mintis.“
Rytinė žolė, padengta vėsiais rasos lašais, nuo seno laikyta gydančia. Bėgimas basomis per žolę – ne tik malonumas, bet ir mikrocirkuliacijos stimuliavimas, imuninės sistemos grūdinimas ir smegenų „perjungimas“ iš įtampos į ramybę.
Kaip tai padaryti? Tiesiog išeik į kiemą auštant (apie 4–6 val.), ėjimo tempas neturi reikšmės – svarbiau, kad jaustum kontaktą su žeme. Net 2–3 minutės vaikščiojimo gali turėti poveikį visai dienai.
Nusiprausti rasos vandeniu
Senolių išmintis: „Kas per Jonines nuprausia veidą rasa – tas visus metus švytės.“
Šis paprastas veiksmas – natūrali odos priežiūros priemonė, lyg tonikas, surinktas tiesiai iš gamtos. Rasa ryte prisotinta augalų eterinių medžiagų, kurios veikia raminamai ir priešuždegimiškai.
Patarimas: Prieš saulėtekį surink rasa švariame dubenėlyje nuo rožių, mėtų ar dobilų. Suvilgyk veidą ar rankas – be jokių papildomų priemonių. Pajusi švelnų vėsos, gamtos ir atsigaivinimo jausmą.
Ugnies stebėjimas – tylos minutės sau
Kodėl tai veikia? Ugnis, ypač ryte – tarsi meditacija be pastangų. Laužo liepsnos ritmas veikia nervų sistemą panašiai kaip kvėpavimo praktikos. Stebėjimas ramina, mažina nerimą ir leidžia sulėtinti dienos pradžią.
Kaip tai daryti? Jei buvo kūrenamas Joninių laužas, prisėsk prie likusių žarijų. Jei ne – uždek mažą ugnelę (kad ir žvakę). Pažvelk į ją kelias minutes – be ekrano, be minčių, tik būk.
Žolelių rinkimas – tylus ryto veiksmas, kupinas prasmės
Joninių žolės renkami nuo saulėtekio iki vidurdienio, kai jos laikomos stipriausios. Net jei nežinai tikslių žolynų pavadinimų – eik ir rink tai, kas kviečia: mėtą, jonažolę, kraujažolę, dobilą, ramunėlę. Tai meditatyvus procesas, padedantis nurimti, sutelkti dėmesį ir grįžti į „čia ir dabar“.
Išbandyk: Surink 7–9 žoleles ir parsinešk namo – džiovinimui, arbatai ar tiesiog padėk ant palangės. Tą patį veiksmą seniau atlikdavo ir dėl sėkmės, ir dėl sveikatos.
Kūno prausimas vandenyje – net jei tai tik kibiras
Joninės neįsivaizduojamos be maudynių – ežere, upėje, o jei jų nėra – kibire. Grūdininis poveikis, šoko terapija nervų sistemai, hormonų balansas – viskas viename.
Kaip pritaikyti savo kieme? Užsipilk kibirą šalto vandens, įmesk kelis mėtų ar liepžiedžių lapelius, ir tiesiog apsiprausk. Tai ne tik švaros veiksmas – tai ryšys su kūnu, su gamta, su šventės dvasia.
O jei nenori daryti nieko?
Tiesiog būk. Išeik į sodą, atsisėsk ant suoliuko, laikyk rankoje žolę ar puodelį arbatos. Joninių rytas neturi būti „produktyvus“. Jis gali būti tylus, gaivus ir savas. Ir tai jau bus šventė.
Atmink
Joninės – ne tik ugnis ir vainikai. Tai laikas sustoti, įkvėpti rasos kvapo ir pasijusti gyvam, gamtos dalimi. Kiekvienas šių mažų veiksmų – tai tiltas tarp mūsų ir senolių, tarp kūno ir dvasios, tarp skubėjimo ir buvimo.
