Šafranas, gaunamas iš Crocus sativus žiedų, pasižymi ne tik kulinariniu, bet ir išskirtiniu poveikiu sveikatai. Tyrimai rodo, kad reguliarus šafrano vartojimas 23 % sumažina mirtingumą nuo visų priežasčių ir slopina storosios žarnos vėžio ląstelių dauginimąsi. Pagrindiniai junginiai krocinas ir safranalas kovoja su oksidaciniu stresu ir uždegimu, o piktybinėse ląstelėse sukelia apoptozę. Terapinio poveikio paros dozės svyruoja nuo 20-30 mg lengvos depresijos atveju iki 50-100 mg vėžio profilaktikai. Šis senovinis persiškas prieskonis siūlo moksliškai patvirtintą apsaugą, kurią verta toliau tyrinėti.
Paslaptingas prieskonis: atskleisti jo senovinę kilmę
Nors jo pavadinimas šiuolaikinėje virtuvėje neretai kelia smalsumą, šafranas civilizacijose vertinamas jau daugiau nei tris tūkstantmečius. Šis prieskonis, gaunamas iš gėlės Crocus sativus, atsirado senovės Persijoje, dabartiniame Irane, kur juo buvo puošiami karališki drabužiai ir vaistai.
Archeologiniai radiniai rodo, kad šafranas buvo aptinkamas Mesopotamijos vaistuose dar 2300 m. pr. m. e. Šis prieskonis senoviniais prekybos keliais keliavo į Viduržemio jūros regiono kultūras, kur graikai ir romėnai jį įtraukė į kulinarijos tradicijas ir gydymo praktiką.
Išskirtiniai purpuriniai siūlai – iš tikrųjų gėlių stigmos – reikalauja kruopštaus rankų darbo, todėl šafranas istoriškai yra brangiausias prieskonis pasaulyje.
Kaip šiuolaikiniai tyrimai patvirtina tradicinę išmintį
Po šimtmečių, kai šafranas buvo naudojamas tradicinės medicinos sistemose Persijoje, Indijoje ir Viduržemio jūros regione, šiuolaikiniai moksliniai tyrimai pradėjo pagrįsti daugelį šių istorinių teiginių.
Šiuolaikiniais laboratoriniais tyrimais nustatyta, kad šafrano biologiškai aktyvūs junginiai krocinas ir safranalas yra stiprūs antioksidantai, pasižymintys priešuždegiminėmis savybėmis. Klinikiniais tyrimais įrodytas šafrano veiksmingumas gydant lengvą ir vidutinio sunkumo depresiją, veiksmingumu prilygstantis farmaciniams antidepresantams, tačiau su mažesniu šalutiniu poveikiu.
Onkologijos žurnaluose paskelbti tyrimai rodo, kad šafrano ekstraktai gali slopinti vėžinių ląstelių dauginimąsi, ypač storosios žarnos vėžio atveju.
Prevencinės prieskonio savybės tiksliai dera su tradiciniu jo taikymu virškinimo sveikatai Ajurvedos ir Persijos medicinos sistemose.
Mokslo žinios apie 23 % sumažėjusį priešlaikinės mirties atvejų skaičių
Vienas iš labiausiai įtikinamų šafrano tyrimų rezultatų gautas atlikus didelio masto epidemiologinį tyrimą, trukusį dvylika metų Viduržemio jūros regiono gyventojams.
Tyrimas, kuriame dalyvavo 23 000 dalyvių, atskleidė, kad reguliariai vartojant šafraną mirtingumas dėl visų priežasčių sumažėjo 23 %. Tyrėjai nustatė, kad pagrindiniai veiksniai yra krocinas ir safranalas – biologiškai aktyvūs šafrano junginiai.
Šie junginiai pasižymi stipriomis antioksidacinėmis ir priešuždegiminėmis savybėmis, kovojančiomis su oksidaciniu stresu ir lėtiniu uždegimu – dviem pagrindiniais senėjimo ir ligų progresavimo veiksniais.
Laboratoriniai tyrimai taip pat patvirtino, kad šie junginiai slopina prouždegiminius citokinus ir kartu reguliuoja ląstelių apsaugos mechanizmus, ypač storosios žarnos audiniuose, kur apsauginis poveikis buvo ryškiausias.
Apsauginiai mechanizmai nuo storosios žarnos vėžio
Nors mokslininkai nustatė daugybę sveikatai naudingų šafrano savybių, klinikinėje literatūroje išskiriamas jo apsauginis poveikis nuo storosios žarnos vėžio.
Tyrimai rodo, kad krocinas ir krocetinas, veiklieji šafrano junginiai, slopina storosios žarnos vėžio ląstelių dauginimąsi įvairiais keliais. Šie junginiai sukelia piktybinių ląstelių apoptozę (užprogramuotą ląstelių žūtį), o sveikus audinius tausoja.
Be to, stiprios šafrano priešuždegiminės savybės mažina žarnyno uždegimą, žinomą storosios žarnos vėžio išsivystymo rizikos veiksnį.
Laboratoriniai tyrimai rodo, kad šafrano ekstraktas slopina aberantinių kriptų židinių formavimąsi – ankstyvą galimos storosios žarnos neoplazijos požymį.
Šie mechanizmai kartu prisideda prie perspektyvaus šafrano vaidmens storosios žarnos vėžio prevencijos strategijose.
Pagrindiniai biologiškai aktyvūs junginiai ir jų poveikis ląstelėms
Vaistines šafrano savybes pirmiausia lemia keturi pagrindiniai biologiškai aktyvūs junginiai: krocinas, krocetinas, pikrokrocinas ir safranalas. Šie junginiai pasižymi stipriu antioksidaciniu, priešuždegiminiu ir antiproliferaciniu poveikiu ląstelių lygmeniu.
Tyrimai rodo, kad krocinas ir krocetinas slopina vėžinių ląstelių augimą moduliuodami apoptozės kelius ir stabdydami ląstelių ciklą.
Safranalas pasižymi selektyviu citotoksiniu poveikiu piktybinėms ląstelėms, tačiau nepažeidžia normalių ląstelių.
Pikrokrocinas prisideda prie priešuždegiminio šafrano poveikio, slopindamas prouždegiminius citokinus.
Kartu šie junginiai vienu metu veikia daugelį ląstelių mechanizmų, todėl šafranas turi platų terapinį potencialą užkirsti kelią storosios žarnos vėžiui ir sumažinti bendrą mirtingumo riziką.
Optimalus paros suvartojimas siekiant didžiausios naudos sveikatai
Atlikus klinikinius šafrano gydomojo poveikio tyrimus paaiškėjo trys pagrindiniai dozavimo intervalai.
20-30 mg standartizuoto ekstrakto per dieną, paprastai dalijamo į dvi dozes, yra veiksminga lengvos depresijos ar nerimo valdymui.
Vėžio profilaktikai gali prireikti 50-100 mg per parą, nors tyrimai dar preliminarūs.
Didesnės 100-200 mg dozės, ypač su amžiumi susijusiomis ligomis, gali pagerinti pažinimo funkciją ir akių sveikatą.
Tačiau vartojant daugiau nei 500 mg per parą, gali pasireikšti nepageidaujamas poveikis, įskaitant galvos svaigimą ir pykinimą.
Dauguma mokslininkų rekomenduoja pradėti vartoti mažesnes dozes (15-20 mg) dvi savaites, o po to palaipsniui didinti iki norimo terapinio lygio, stebint individualią reakciją.
Paprasti būdai, kaip įtraukti šį prieskonį į savo mitybą
Yra keletas praktiškų būdų, kaip šafraną įtraukti į kasdienį maistą neturint kulinarinių žinių. Prieš dedant prieskonį į ryžių patiekalus, jį galima pamirkyti šiltame vandenyje arba piene, kad jis įgautų auksinį atspalvį ir išskirtinį skonį.
Šafrano siūlai tinka sriuboms, troškiniams ir sultiniams, kuriuose jie lėtai išskiria savo junginius.
Gėrimams šafraną galima įmaišyti į arbatą arba šiltą pieną su medumi.
Kepiniams naudingi nedideli kiekiai, įmaišyti į tešlą ar tešlą.
Iš anksto sumaltas šafranas yra patogus, tačiau nesumalti siūlai ilgiau išlieka stiprūs.
Net pradedantys virėjai gali naudoti šį prieskonį naudodami paprastus užpilus arba komercinius šafrano papildus.
Galima sąveika su vaistais ir papildais
Nors šafrano įtraukimas į savo mitybą teikia daug naudos, norint saugiai vartoti šafraną, būtina suprasti jo galimą sąveiką su vaistais ir maisto papildais.
Šafranas gali sąveikauti su antidepresantais, galinčiais pavojingai padidinti serotonino kiekį.
Kraują skystinantys vaistai, vartojami kartu su šafranu, gali padidinti kraujavimo riziką. Vartojantys kraujospūdį mažinančius vaistus turėtų būti atsargūs, nes šafranas gali sustiprinti jų poveikį.
Be to, tokie papildai, kaip jonažolė, vartojami kartu su šafranu, gali sukelti nepageidaujamą sąveiką.
Nėščios moterys turėtų riboti vartojimą dėl šafrano gimdą stimuliuojančių savybių.
Prieš pradėdami vartoti šafraną, ypač jei vartojate receptinius vaistus, visada pasitarkite su sveikatos priežiūros specialistu.
Be vėžio: Kiti sveikatai naudingi veiksniai, į kuriuos verta atkreipti dėmesį
Nors šafranas sulaukė dėmesio dėl galimų priešvėžinių savybių, šis brangus prieskonis turi daug papildomos naudos sveikatai, kuri nusipelno pripažinimo.
Tyrimai rodo, kad šafranas gali padėti sušvelninti depresijos ir nerimo simptomus dėl savo nuotaiką gerinančių junginių.
Tyrimai rodo, kad šafranas gali būti naudingas regėjimo sveikatai, ypač su amžiumi susijusia geltonosios dėmės degeneracija sergantiems pacientams.
Šafrano antioksidacinės savybės padeda palaikyti širdies ir kraujagyslių sistemą, nes mažina kraujospūdį ir cholesterolio kiekį kraujyje.
Papildomi tyrimai rodo, kad šafranas turi priešuždegiminį poveikį, kuris gali būti naudingas sergantiesiems artritu ir uždegiminėmis ligomis.
Taip pat įrodyta, kad šis prieskonis gerina kognityvines funkcijas ir gali apsaugoti nuo neurodegeneracinių sutrikimų, pavyzdžiui, Alzheimerio ligos.
