Vis daugiau įrodymų rodo, kad ilgas sėdėjimas yra susijęs su dideliais pavojais sveikatai, o tai reiškia, kad maždaug trys valandos sėdėjimo per dieną gali kelti tokį patį pavojų kaip dešimt cigarečių per savaitę. Tyrėjai pateikia epidemiologinius ir dvynių tyrimų duomenis, siejančius sėdimą laiką su medžiagų apykaitos sutrikimais, širdies ir kraujagyslių sistemos apkrova bei didesniu mirtingumu. Šis palyginimas keičia visuomenės sveikatos prioritetus ir kelia klausimus apie prevencijos strategijas, darbo vietų dizainą ir tai, kaip visuomenė reaguos į tyliai plintančią epidemiją.
Sėdimo gyvenimo būdo epidemija: kodėl sėdėjimas tapo visuomenės sveikatos krize
Nors dažnai tai nepastebima dėl šiuolaikinių patogumų, ilgalaikis sėdėjimas tapo matoma visuomenės sveikatos krize: fizinis pasyvumas yra ketvirta pagal svarbą mirtingumo priežastis pasaulyje, susijusi su maždaug 3,2 milijono mirčių ir 32 milijonais negalios atvejų per metus.
Tyrimai rodo, kad 2016 m. pasaulinis fizinio aktyvumo trūkumas siekė 27,5 %, o moterų ir turtingų šalių gyventojų tarpe šis rodiklis buvo dar didesnis. Ilgas sėdėjimas yra susijęs su nutukimu, 2 tipo cukriniu diabetu, dislipidemija, hipertenzija ir padidėjusiu mirtingumu dėl visų priežasčių bei širdies ir kraujagyslių ligų; daugiau nei keturias valandas per dieną televizorių žiūrintys žmonės susiduria su 50 % didesne mirties rizika.
Įrodymai rodo, kad 60–75 minutės vidutinio intensyvumo fizinės veiklos per dieną gali kompensuoti šiuos neigiamus padarinius, todėl tai turėtų būti prevencijos ir bendruomenei skirtų intervencijų gairės.
Kaip sėdėjimas lyginamas su rūkymu: įrodymų analizė
Vis daugiau epidemiologinių tyrimų dabar kiekybiškai vertina ilgalaikio sėdėjimo poveikį sveikatai ir lygina jį su gerai žinomais rūkymo pavojais. Analitikai pažymi, kad sėdėjimas daugiau kaip aštuonias valandas per dieną yra susijęs su maždaug 34 % didesniu mirtingumo rizika, kuris yra maždaug lygus rūkymui 10–15 cigarečių per savaitę.
Stebėjimo tyrimai sieja ilgą sėdėjimą su metaboliniu sindromu, hipertenzija, cukriniu diabetu, dislipidemija, nutukimu, kai kuriomis vėžio formomis ir psichikos sveikatos sutrikimais – tai panašu į rūkymo pasekmes. 60–75 minutės vidutinio intensyvumo fizinio aktyvumo per dieną gali sumažinti, bet ne visada pašalinti su sėdėjimu susijusią riziką.
Ekspertai ragina taikyti integruotą prevenciją, skirtą kovai su fizinio aktyvumo stoka ir tabako vartojimu, siekiant apsaugoti bendruomenes ir padėti pažeidžiamoms gyventojų grupėms.
Biologiniai mechanizmai: kaip ilgalaikis sėdėjimas kenkia širdžiai ir medžiagų apykaitai
Nustačius epidemiologinius paralelius tarp ilgo sėdėjimo ir rūkymo, dėmesys nukreipiamas į biologinius mechanizmus, kurie sieja sėdimą gyvenimo būdą su širdies ir kraujagyslių bei medžiagų apykaitos ligomis.
Tyrimai rodo, kad ilgai sėdint sumažėja kraujo pritekėjimas ir deguonies tiekimas, o tai sumažina lipoproteinų lipazės aktyvumą ir sutrikdo lipidų reguliavimą. Dėl raumenų susitraukimų trūkumo sumažėja gliukozės įsisavinimas, o tai skatina insulino rezistenciją ir didesnį trigliceridų kiekį bei sumažina HDL kiekį. Kartu pasireiškiantis uždegimas, oksidacinis stresas ir endotelio disfunkcija pagreitina aterosklerozę.
Nauji įrodymai sieja sėdimą gyvenimo būdą su pakitusia genų ekspresija, epigenetiniais ženklais ir cirkadinių ritmų sutrikimais, kurie didina metabolinę žalą. Šių mechanizmų supratimas padeda nukreipti intervencijas, skirtas bendruomenės sveikatai apsaugoti ir tiems, kuriems teikiamos paslaugos,
Tyrimų rezultatai: pagrindiniai tyrimai ir dvynių analizės
Kiek stiprus yra ryšys tarp ilgo sėdėjimo ir širdies ir kraujagyslių ligų rizikos? Tyrėjai išanalizavo daugiau nei 1000 dalyvių, įskaitant 730 dvynių, ir nustatė, kad millenialai vidutiniškai sėdi daugiau nei 60 valandų per savaitę ir beveik devynias valandas per dieną. Dvynių analizė sumažino genetinį poveikį, priskirdama skirtumus elgesiui: sėdėjimo pakeitimas fizine veikla pagerino cholesterolio rodiklius labiau nei paprasčiausias fizinės veiklos pridėjimas prie sėdimo gyvenimo būdo.
Trisdešimt minučių intensyvios kasdienės veiklos sumažino cholesterolio kiekį ir KMI, todėl žmonės atrodė 5–10 metų jaunesni, tačiau tai negalėjo visiškai panaikinti ilgalaikio sėdėjimo žalos. Tyrimo rezultatai skatina politikos formuotojus nustatyti sėdėjimo ribas ir skatinti jaunuolius įgyti ilgalaikius įpročius, pabrėžiant prevenciją ir bendruomenės sveikatos priežiūrą.
Praktinės strategijos, kaip sumažinti sėdėjimą ir padidinti fizinį aktyvumą
Dvyniai tyrimai ir elgesio palyginimai, kurie susiejo ilgą sėdėjimą su blogesniu cholesterolio lygiu ir didesniu KMI, siūlo veiksmingas priemones asmenims ir institucijoms.
Praktinės strategijos teikia pirmenybę sėdimo laiko pertraukimui: kas 30–60 minučių stovėjimo ar vaikščiojimo pertraukos, sėdimo ir stovimo darbo vietų kaitaliojimas ir vaikščiojimo susitikimų planavimas. Paprasti prie stalo atliekami pratimai – kojų kilnojimas, atsispaudimai nuo sienos, atsispaudimai nuo stalo – suteikia trumpą intensyvumą.
Laiptų pasirinkimas vietoj liftų ir kasdienio sėdėjimo laiko stebėjimas padeda palaipsniui didinti fizinį aktyvumą. Šių priemonių įgyvendinimas gali padėti apsaugoti medžiagų apykaitą ir sukurti paslaugomis orientuotas darbo vietas.
Vertinimas stebint ir atliekant nedidelius, tvarius pakeitimus padidina paslaugų gavėjų lojalumą ir naudą.
Politiniai ir kultūriniai pokyčiai, reikalingi siekiant pakeisti sėdimo gyvenimo būdo tendencijas
Norint persvarstyti viešąsias ir darbo vietos normas, susijusias su sėdėjimu, reikia suderintų politikos ir kultūros pokyčių, kuriais būtų nustatyti apribojimai, paskatos ir švietimas, siekiant sumažinti ilgą sėdimą laiką.
Politikos formuotojai turi peržiūrėti veiklos gaires, įtraukdami konkrečius sėdėjimo laiko apribojimus ir finansuoti tyrimus apie pilvo raumenų įtampos poveikį. Darbdaviai turėtų įtvirtinti judėjimą – stovimuosius stalus, susitikimus vaikštant, numatytas pertraukas – ir vertinti rezultatus.
Visuomenės sveikatos kampanijos turėtų informuoti jaunuolius apie ilgalaikę žalą ir skatinti anksti formuoti įpročius. Programos turėtų pabrėžti kasdienį intensyvų fizinį aktyvumą kaip dalinį cholesterolio ir KMI reguliatorių, kartu pripažįstant jo ribotumą.
Vertinimo rodikliai, paskatos ir suinteresuotųjų šalių atskaitomybė padės užtikrinti teisingą, į paslaugas orientuotą įgyvendinimą ir nuolatinį tobulinimą.
