Pripažinsiu – esu tinginys. Ryte paspaudžiu virdulio mygtuką, net nepažiūrėjęs, kiek ten vandens liko nuo vakar. Kartais nuo užvakar. Kartais geriau nežinoti nuo kada.
Taip dariau metus. Gal dvejus. Kol vieną vakarą į svečius užsuko pusbrolis – chemikas, dirbantis vandens tyrimo laboratorijoje. Paprašė arbatos, atidarė virdulį ir sustingo.
„Kiek laiko čia tas pats vanduo?” – paklausė tokiu tonu, lyg būtų radęs ką nors gyvo.
Kas iš tikrųjų kaupiasi virdulyje
Parodžiau jam baltas nuosėdas ant sienelių. Maniau – kaip visi, kalkės, nieko baisaus. Jis papurtė galvą.
„Kalkės – tai tik pradžia,” paaiškino. „Kiekvieną kartą, kai verdi tą patį vandenį, dalis jo išgaruoja. Bet mineralai, chloridai, nitratai – jie niekur nedingsta. Tiesiog koncentruojasi.”
Paprašiau paaiškinti paprasčiau.
„Įsivaizduok, kad pilni vandens stiklinę su šaukšteliu druskos. Išgeri pusę, tada vėl pripili iki viršaus ir įberi dar šaukštelį. Ir taip kasdien. Po savaitės toje stiklinėje – ne vanduo, o sūrymas.”
Eksperimentas, kurio rezultatai nustebino
Pusbrolis pasiūlė paprastą testą. Davė pH juosteles ir liepė matuoti kasdien.
Pirma diena – šviežias vanduo iš čiaupo: pH 7,2. Normalu.
Trečia diena – tas pats vanduo, virtas tris kartus: pH 6,8. Rūgštėja.
Penkta diena: pH 6,3. Vanduo tapo pastebimai rūgštesnis.
„Tai dar ne tragedija,” ramino jis. „Bet jei tavo vamzdžiai seni, jei rajone chloruoja stipriau, jei virdulyje jau seniai kaupiasi nuosėdos – koncentracija gali būti rimtesnė.”
Ko iš tikrųjų reikėtų bijoti (ir ko ne)
Internete pilna straipsnių apie „mirtiną pavojų” ir „kancerogenus”. Paklausiau pusbrolio tiesiai – ar mirsiu?
Jis nusijuokė.
„Ne, nuo pakartotinio virinimo tikrai nemirsi. Bet yra trys dalykai, į kuriuos verta atkreipti dėmesį.”
Pirma – chloroformas. Kai chloruotas vanduo kaista, susidaro trihalometanai. Vienkartinis virinimas – minimalus kiekis. Pakartotinis – kiekis auga. Ar tai sukels vėžį? Mažai tikėtina. Ar verta to vengti? Taip.
Antra – sunkieji metalai. Jei namai seni, vamzdžiai gali turėti švino ar vario. Kuo ilgiau vanduo stovi ir kuo dažniau verdamas – tuo daugiau metalų ištirpsta. Tai jau rimčiau.
Trečia – tiesiog skonis. Šviežiai užvirtas vanduo turi deguonies. Pakartotinai virtas – ne. „Deguonis išgaruoja pirmiau nei kas kitas,” paaiškino pusbrolis. „Todėl tavo kava tokia prėska.”
Tai štai kodėl mano rytinė kava visada atrodė „kažkokia ne tokia”.
Kaip dabar darau aš
Jokių dramatiškų pokyčių nereikėjo. Tiesiog trys nauji įpročiai.
Prieš verdant – išpilu seną vandenį. Net jei ten liko nuo vakar ryto. Trys sekundės veiksmo.
Pilu tik tiek, kiek reikia. Du puodeliai kavos – maždaug 400 ml. Ne daugiau. Taip vanduo nespėja „senti” virdulyje.
Virdulį valo kartą per savaitę. Užpilu vandens su acto šaukštu, užverdu, palieku valandai. Nuosėdos ištirpsta, vidus kaip naujas.
Ar tikrai jaučiu skirtumą?
Sąžiningai? Taip.
Ne todėl, kad „kūnas padėkojo” ar „ląstelės atgijo” – tokių stebuklų nepastebėjau. Bet kava tikrai skonis kitaip. Pilnesnė, mažiau kartėlės. Pusbrolis sako – dėl deguonies.
O gal tiesiog psichologinis efektas. Bet net jei taip – trys sekundės ryto ritualo, kad galvoje būtų ramiau? Man tinka.
Dabar kiekvieną rytą, kai paspaudžiu virdulio mygtuką, žinau – ten šviežias vanduo. Ne savaitės senumo sūrymas su viskuo, kas per tą laiką susikaupė.
Ir tas jausmas vertas tų trijų sekundžių.
