Liepos 26-oji – šv. Onos diena, kurios tradicijos atgimsta naujame kontekste
Liepos 26-ąją Lietuvoje minima šv. Onos, Mergelės Marijos motinos, diena, liaudyje vadinama Oninėmis. Nors pastaraisiais dešimtmečiais ši data daugeliui asocijuojasi tik su vardinėmis, etnologai ir kultūros puoselėtojai pastebi, kad senieji Oninių papročiai pamažu atgimsta – tik jau naujame, šiuolaikiniame sveikatingumo kontekste.
Oninės – vasaros brandos šventė
Istoriškai Oninės Lietuvoje žymėjo ypatingą kalendorinį momentą – vasaros brandą ir artėjančią rugiapjūtę. Etnologė dr. Rasa Paukštytė-Šaknienė aiškina, kad ši data buvo svarbus sezoninis riboženklinis, nurodantis, kad baigiasi intensyviausia vasaros žydėjimo fazė ir prasideda derliaus metas.
„Oninės mūsų protėviams buvo ne tik religinė šventė, bet ir praktinė data, žyminti tam tikrus žemdirbystės ciklo etapus. Sakydavo – po Onos į rugius, kas reiškė, kad prasideda svarbiausias vasaros darbas – rugių kirtimas,” – pasakoja R. Paukštytė-Šaknienė.
Šis laikas taip pat sutampa su astronominio kalendoriaus pokyčiais – Saulė pereina iš Vėžio į Liūto ženklą, o dienos ima trumpėti. Pasak astrologų, šis periodas yra tarsi vasaros kulminacija, po kurios gamta pradeda ruoštis rudeniui.
Vaistažolių rinkimas – senoji tradicija naujame amplua
Vienas ryškiausių Oninių papročių – vaistažolių rinkimas. Liaudies išmintis byloja, kad būtent per Onines surinktos žolelės turi didžiausią gydomąją galią. Šis tikėjimas šiandien įgauna naują prasmę augančiame natūralios medicinos ir sveikatingumo judėjime.
Žolininkė Janina Danielienė, jau 20 metų organizuojanti vaistažolių rinkimo stovyklas, teigia, kad susidomėjimas šia veikla pastaraisiais metais išaugo kelis kartus.
„Žmonės grįžta prie gamtos išminties. Ateina ne tik močiutės, bet ir jauni profesionalai, kurie ieško natūralių būdų stiprinti sveikatą. Oninių laikotarpiu renkame jonažolę, kraujažolę, medetką, ramunėlę – tai lyg mūsų protėvių palikimas, kurį šiandien patvirtina ir mokslas,” – dalijasi J. Danielienė.
Biotechnologijų specialistė dr. Lina Gaudutytė patvirtina, kad daugelis tradiciškai per Onines rinktų žolelių iš tiesų turi moksliškai patvirtintų gydomųjų savybių:
„Jonažolėje esantys hipericinas ir hiperforinas veikia kaip natūralūs antidepresantai. Medetkų žieduose gausu karotenoidų ir flavonoidų, pasižyminčių priešuždegiminiu poveikiu. Šiuolaikiniai tyrimai patvirtina tai, ką mūsų protėviai žinojo iš patirties.”
Duonos kepimas – nuo ritualo iki kulinarinio paveldo
Kitas svarbus Oninių paprotys – pirmosios naujo derliaus duonos kepimas. Tradiciškai manyta, kad šv. Onos dienos duona turi ypatingų galių – ja dalintasi su visa šeima ir net gyvuliais, kad visi būtų sveiki ir stiprūs.
Duonos kepėja Asta Grikienė, jau dešimtmetį vedanti tradicinio duonos kepimo kursus, pastebi augantį susidomėjimą šiuo procesu.
„Žmonės pavargo nuo pramoninės duonos. Jie nori žinoti, ką valgo, ir atrasti ryšį su maistu. Mūsų kursuose per Onines kepta duona tampa ne tik maisto produktu, bet ir savotišku ritualu, padedančiu atrasti ramybę ir susikaupimą,” – teigia A. Grikienė.
Mitybos specialistai patvirtina, kad natūraliai rauginta duona turi privalumų sveikatai – joje esančios geros bakterijos padeda palaikyti žarnyno mikroflorą, o ilgo fermentavimo procesas sumažina gliuteno kiekį ir padidina mineralų įsisavinimą.
Oninių vainikai – nuo tradicijos iki terapijos
Oninių vainikų pynimas iš laukinių gėlių ir žolynų – dar viena graži tradicija, kuri šiandien įgauna terapinę dimensiją. Floristė ir meno terapeutė Jorė Kalinauskaitė veda Oninių vainikų pynimo užsiėmimus, kuriuos pristato kaip „mindfulness” praktiką.
„Kai žmogus renka gėles, atidžiai jas apžiūri, liečia, užuodžia ir pinasi vainiką, jis visiškai panirsta į procesą. Tai savotiška meditacija, padedanti nusiraminti ir atrasti ryšį su gamta,” – aiškina J. Kalinauskaitė.
Psichologė Eglė Mažulienė priduria, kad tokios praktikos turi realią naudą psichikos sveikatai: „Tiesioginis kontaktas su gamta, dėmesinga veikla rankomis ir kūrybinis procesas – visa tai mažina stresą, gerina nuotaiką ir didina serotonino kiekį. Tai, ką mūsų protėviai darė intuityviai, šiandien psichologijoje vadinama ‘ekoterapija’.”
Naujos Oninių tradicijos
Nors senieji papročiai atgimsta, kuriasi ir naujos Oninių tradicijos. Kai kuriose Lietuvos vietovėse organizuojami Oninių festivaliai, jungiami senieji papročiai su šiuolaikine kultūra.
Etnologė Aušra Zabielienė tokį reiškinį vertina teigiamai: „Tradicijos išlieka gyvos tik tada, kai jos evoliucionuoja kartu su visuomene. Tai, kad Oninių papročiai pritaikomi šiuolaikiniam kontekstui, rodo, jog jie vis dar aktualūs ir prasmingi.”
Vienas tokių renginių – „Oninių taka” Anykščių rajone, kur senoviniai papročiai jungiami su sveikatos stovykla. Festivalio organizatorė Neringa Bliūdžiūtė pasakoja: „Mes išsaugome senąsias tradicijas – žolių rinkimą, vainikų pynimą, duonos kepimą, bet papildome jas šiuolaikinėmis sveikatingumo praktikomis – joga, meditacija, kvėpavimo pratimais.”
Oninės pasaulyje
Šv. Onos diena minima ne tik Lietuvoje. Ispanijoje, ypač Katalonijoje, šv. Ona – amatininkų globėja, ten vyksta spalvingi festivaliai. Kanadoje, Kvebeko provincijoje, šv. Onos diena turi ypatingą reikšmę – ten ji laikoma Kvebeko globėja.
Kultūrologas prof. Rimantas Balsys teigia, kad įvairių tautų Oninių tradicijose galima įžvelgti bendrų motyvų: „Nors skirtingose kultūrose šventės detalės skiriasi, pagrindinis motyvas išlieka – tai brandos, pilnatvės ir perėjimo į naują sezoną laikas. Šie motyvai universalūs, todėl jie aktualūs ir šiandien, net pakitus gyvenimo būdui.”
Šiuolaikinė Oninių reikšmė
Sociologė dr. Milda Ališauskienė pastebi, kad tradicinių švenčių atgimimas atspindi platesnį visuomenės poreikį: „Technologijų amžiuje žmonės jaučia nostalgiją autentiškumui, ryšiui su gamta ir bendruomene. Tradicinės šventės, tokios kaip Oninės, suteikia tam kontekstą ir struktūrą.”
Etnologė R. Paukštytė-Šaknienė priduria: „Svarbu suprasti, kad tradicijos niekada nebuvo statiškos. Jos visada buvo pritaikomos prie laikmečio realijų. Tai, kad šiandien Oninių papročiai interpretuojami sveikatingumo kontekste, yra natūrali kultūros evoliucija.”
Taigi, nors šiandien nebėra būtinybės orientuotis pagal Oninių datą rugiapjūtei, šios šventės papročiai įgauna naują prasmę – jie tampa būdu atrasti ryšį su gamta, puoselėti sveikatą ir praturtinti dvasinį gyvenimą. Tradicija nemiršta – ji transformuojasi, prisitaikydama prie šiuolaikinio žmogaus poreikių.
Pabaigoje, visiems Onoms ir Onoms linkime gražios vardinių šventės. Tegu šv. Onos diena primena mums ne tik mūsų šaknis, bet ir atgaivina ryšį su gamta bei senolių išmintimi.
